Nedaugeliui lemta priartėti prie jos aktorinio dosjė: per daugiau kaip 40 darbo Klaipėdos dramos teatre metų sukurta per 130 vaidmenų, už darbus pelnyti „Padėkos kaukės“ ir Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimai, Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Artistė per savo karjerą išgyveno dvi Klaipėdos teatro rekonstrukcijas, buvo pripratusi prie nepatogumų, sceną skrodžiančių skersvėjų. Vis dėlto benamės aktorės dalia slėgė ir ją.
„Seniau ilgam likdavome po premjeros ir kalbėdavomės, susirinkę teatro bufete. Arba patys rengdavome popremjerinius vakarėlius, siūdindavomės specialias suknias, ruošdavome vaišes. Dabar paprasčiausiai nėra kur susirinkti, tad nusivalome grimą ir išsiskirstome. Susitinkame tik per repeticijas, susiskambiname telefonu. Žiauri situacija“, – kalbėjo aktorė po spektaklio „Iš miglos išniro angelas“ premjeros, kurioje sukūrė motinos, pasirengusios numirti už savo vaikus, vaidmenį.
Menininkei stiprybės suteikdavo ištikima, nuoširdi Klaipėdos publika. Ji turėjo gerbėjų, kurie ateidavo į spektaklius specialiai dėl jos.
Viena kretingiškė net buvo išmokusi atmintinai spektaklio „Viskas apie moteris" tekstą. Jame V.Leonavičiūtė kūrė penkis personažus!
„Moteris atėjo į užkulisius spindinčiomis akimis ir sako: „Šiandien jūs mane pribloškėte, buvote visiškai kitokios“, – džiugiai pasakojo „Lietuvos rytui“ apie žiūrovės reakciją V.Leonavičiūtė.
Dalios Tamulevičiūtės režisuotas spektaklis „Viskas apie moteris“ pagal kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesę buvo ypač mėgstamas aktorės, parodytas arti pusantro šimto kartų ir vis tiek sutraukdavęs pilnas sales.
„Jis gyvas todėl, kad kinta – kiekvienąkart su Nele Savičenko ir Regina Šaltenyte improvizuojame“, – aiškino V.Leonavičiūtė, pristačiusi šį spektaklį su kūrybine grupe ir Vokietijoje, Albanijoje, Rumunijoje, Švedijoje, Danijoje. Žmonės jį suprasdavo be vertimo, nes pasitaikė atvejų, kai jo tiesiog negaudavo.
Smulkutė kaip paauglė V.Leonavičiūtė ilgai vaidino vaikų spektakliuose, kūrė paauglių paveikslus. Tačiau ir paskutiniais aktorystės metais jai netrūkdavo darbo.
„Bijojau to pereinamojo laiko“, – neslėpė aktorė, 2008-aisiais įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi už močiutės Frachlon vaidmenį dramoje „Mėja“.
Bet savo baimių ji neparodydavo kitiems – iki paskutinio atodūsio stebino dvasios stiprybe, nedejavo ir nesiskundė. Sirgdama ji sugebėjo guosti ir raminti kitus.
