75 metų Ch.Eschenbachas jau šeštą – priešpaskutinį – sezoną vadovauja Nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir Johno F.Kennedy scenos menų centrui Vašingtone.
Vienų nuomone, blankiai, kitų – įspūdingai, todėl įnirtingai diskutuojama, ar maestro vertas vieno didžiausių dirigento atlyginimų JAV – beveik dviejų milijonų dolerių per metus (1 mln. 780 tūkst. eurų).
2013-aisiais Ch.Eschenbachui šaukė „būūū“ Zalcburgo festivalio publika, o kritikai supeikė ir jo etapinę premjerą Vienos valstybinėje operoje. Nedaugelis tokio rango dirigentų sulaukia tokių prastų įvertinimų.
Tačiau pernai Ch.Eschenbachas pelnė „Grammy“ ir Vokietijos festivalio „Rheingau Musik Festival“ prizą, o šią gegužę maestro Miunchene bus įteiktas Ernsto von Siemenso muzikos prizas už gyvenimo nuopelnus, kurio vertė – 250 tūkst. eurų.
Nieko nuostabaus, kad šio menininko sėkmės ir nesėkmės karštai aptarinėjamos internete. Ketvirtadienį išvysime Ch.Eschenbachą iš arti – maestro diriguos Milano teatro „La Scala“ orkestrui „Filharmonica della Scala“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Diriguoja ir antakiais
„Mano gyvenimas nuostabus, nes galiu rinktis geriausius pasaulio orkestrus, siekti savo skambesio idealo – tokio lygio orkestrai yra labai paslankūs“, – „Lietuvos rytui" telefonu iš Milano kalbėjo Ch.Eschenbachas.
Italijoje maestro šiuo metu repetuoja su „La Scala“ orkestru Hectoro Berliozo uvertiūrą „Romos karnavalas“, Johanneso Brahmso Pirmąją ir Felixo Mendelssohno Ketvirtąją („Itališkąją“) simfonijas, kurias išgirsime Vilniuje.
„Aš diriguoju tik tokią muziką, kuria be išlygų žaviuosi. Visi kūriniai, kuriuos atvešime į Lietuvą, – mano mėgstamiausi. Orkestras juos groja nuostabiai“, – entuziastingai dėstė dirigentas.
Kaip pasakoja Ch.Eschenbacho kolegos, šį ramų ir draugišką, kasdienybėje tarsi niekuo neišsiskiriantį žmogų muzika neatpažįstamai pakeičia: kartais jis taip įsiaudrina, kad aplinkiniai sunerimsta – dar ims ir nukris nuo dirigento pakylos. O kartais Ch.Eschenbachas diriguoja vien tik antakiais, versdamas muzikantus įsiklausyti į muziką kiekviena savo kūno ląstele.
„Muzika man yra viskas. Ar ne puiku, kad dirigentai neišeina į pensiją?“ – džiaugėsi maestro, vasario 20-ąją atšventęs savo 75-metį.
Geriausia dovana – muzika
Muzikavimas Ch.Eschenbachui yra daugiau negu profesija. Kadaise muzika jam grąžino kalbos dovaną.
Maestro anksti tapo našlaičiu: jo motina mirė gimdydama, o tėvas žuvo Antrojo pasaulinio karo metu Rytų fronte. Netrukus mirė ir jį globojusi močiutė. Paveiktas sunkių išgyvenimų, vaikas nustojo kalbėti.
Tik po metų tetos dainininkės ir pianistės dėka pramokęs skambinti pianinu septynmetis Christophas vėl prabilo. „Supratau, kad muzika – tai kalba, kurios man reikia. Vėl pasijutau laimingas – tai buvo kitoks pasaulis, kuriame galėjau kvėpuoti“, – dalijosi prisiminimais maestro.
Nors tapo vienu žymiausių dirigentų, Ch.Eschenbachas iki šiol nepamiršta ir fortepijono.
„Tai nelengva dėl nuolatinių kelionių, repeticijų su orkestrais, bet man labai patinka skambinti, groti kamerinę muziką, akompanuoti dainininkams. Be to, orkestrantams patinka tai, kad aš žinau, kaip sunku groti instrumentu“, – aiškino dirigentas.
Savo 75-metį jis taip pat paminėjo muzikuodamas su draugais namuose. „Tai buvo muzikos diena, – pasakojo maestro. – Nuostabiausią gimtadienio dovaną man įteikė bičiulis pianistas Tzimonas Barto – tris valandas klausėmės jo atliekamo Johanno Sebastiano Bacho „Gerai temperuoto klavyro“, po to grojau ir aš.“
Kitų nuomonė nerūpi
Kodėl Ch.Eschenbachas atsiduria apkalbų taikiklyje? Tai neseniai sumanė paaiškinti vienas kandus britų kritikas.
Anot jo, maestro nuo pat karjeros pradžios šliejosi prie pasaulio galingųjų. Studijų metais jis buvo legendinio dirigento Herberto von Karajano globotinis. Vėliau bičiuliavosi su Vokietijos kancleriu Helmutu Schmidtu – net įrašė su juo ir pianistu Justu Frantzu EMI kompanijai Wolfgango Amadeaus Mozarto Trigubą koncertą.
Meno vadovo pareigos Ch.Eschenbachą esą nuvedė į daugelį šiltų vietų Europoje ir Amerikoje, kuriose jis užsibūdavęs dėl savo ryšių. Žodžiu, gyvenimas maestro pernelyg lepinęs.
Kritikas atkreipė dėmesį ir į dizainerių dirigentui kuriamus apdarus bei juos atitinkantį jo gyvenimo stilių, nepamiršo paminėti maestro muzikiniam kalibrui neprilygstančių bičiulių, kažkodėl vis kviečiamų koncertuoti drauge.
Argi ne gaila, kad Ch.Eschenbachas neaprašys savo spalvingo gyvenimo memuaruose? „Man to nereikia. Mano memuarai – tai kiekviena diena scenoje“, – juokavo maestro.
Jis prisipažino neskaitantis to, ką apie jį rašo. „Dabar visų profesijų žmonės internete reiškia nuomonę apie tai, ko neišmano. Tai nerimta. Neskaitau ir recenzijų. Pats sau esu didžiausias kritikas“, – atviravo Ch.Eschenbachas.
Amerikoje praleido beveik 30 metų
Ch.Eschenbachas gimė 1940 m. dabartiniame Vroclave (anuomet – Breslau). Jo tėvas buvo muzikologas antifašistas H.Ringmannas. Anksti tapusį našlaičiu būsimą muziką įvaikino ir užaugino teta – muzikė W.Eschenbach.
Maestro studijavo fortepijoną ir dirigavimą Kelno bei Hamburgo aukštosiose mokyklose, tobulinosi pas legendinius dirigentus G.Szellą ir H.von Karajaną.
1981 m. Ch.Eschenbachas tapo pagrindiniu kviestiniu Ciuricho „Tonhalle“ orkestro dirigentu, 1982–1986 m. jam vadovavo. Vėliau jis dirbo su Hjustono (1988–1999), Šiaurės Vokietijos radijo (NDR, 1998–2004), Paryžiaus (2000–2010) ir Filadelfijos (2003–2008) simfoniniais orkestrais, taip pat Ravinijos festivalyje, buvo Šlėzvigo-Holšteino festivalio meno vadovas.
2009 m. muzikas stojo prie JAV nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto, nuo 2010-ųjų yra jo vadovas, o 2017 m. pasitraukęs iš šių pareigų trejiems metams taps šio orkestro dirigentu laureatu.
Ch.Eschenbachas pelnė gausybę apdovanojimų, tarp jų – Vokietijos Karininko garbės kryžius su žvaigžde ir kaspinu, Komandoro kryžius už išskirtinius nuopelnus, Prancūzijos „Commandeur dans l’Ordre des Arts et des Lettres“.
