Šis palinkėjimas buvo itin tikslus, nes tuoj pat panirome į garsų pasaulį, kuriame klykavo skraidančios žuvėdros, bangos ramino verkiančius vaikus, partizanų pilnuose miškuose bolševikai nušovė mažo berniuko tėvus (kai scenoje iššovė, visi iki vieno pašokome iš vietų), o aukštos pilies koridoriais aidėjo karalienės ir jos meilužių aimanos.
Tačiau čia ir nebuvo spektaklis, nes renginys pristatomas kaip devyni trumpo metražo sapnai. Taigi, kas iš tiesų vyko scenoje?
O ten buvo persikūnijimų pasaulis, devynios istorijos, kurios mūsų ausis pasiekė keturių aktorių – J.Tertelio, Juditos Urnikytės, Vytauto Leistrumo ir Roko Petrausko – lūpomis. Visi pasakojimai iki sąmonės atkeliavo dainomis, skambėjimais, įvairiai išgautais garsais ir įmantriai panaudotais įrankiais bei daiktais. Tiesą sakant, vienu momentu pasijutau lyg vėl būčiau penkerių metų ir klausyčiau radijo teatro ar kokios juostinės kasetės (nagi, pakelkit rankas, kas turėjo ir klausydavosi „Geltonų plytų kelio“?). Tik šiuo atveju istorijos buvo skirtos suaugusiems – kai kurie tekstai švelniai erotiški ar net žiauroki.
Po pirmųjų trijų tragiškų istorijų, kurios sukrėtė ir nemačiom privertė sėdėti užsiėmus burną, į galvą pradėjo smelktis įtarumas. Prisimerkusi svarsčiau, ar tik nebus čia vienas tų šiuolaikinių triukų – paimti žiūrovą emocijomis, sumaigyti jam jausmus ir širdį, iščiulpti visą energiją ir, palikus tik varganus kaulelius, išleisti pro salės duris atgal į pasaulį. Galiu pridurti, kad lūpą patempiau ir dėl to, jog aktoriai drąsiai skaitė iš lapų. O kur dingo teksto mokėjimas atmintinai? Nejaugi taip įsitraukus į specialiųjų efektų išgavimus aktoriams nebereikia teksto mokėti atmintinai, o savo dėmesį, kuris, mano manymu, turėtų būti skirtas žiūrovui, dar padalyti ir popieriaus lapui, laikomam prieš akis?
Šių abejonių nereikėjo, nes įpusėjus „sapnams“ paaiškėjo, kad klydau. Tada ir atsiskleidė režisieriaus V.V.Landsbergio planas pačioje pradžioje pateikti sunkesnes istorijas, o pabaigoje nuotaiką po truputį šviesinti dainomis bei skintis kelią į mūsų lietuviškas širdis.
Išgirdome ir puikią Vytauto Leistrumo muziką. Sodrūs violončelės garsai, suderinti su liaudies dainų sąskambiais, paragino prisiminti, kodėl galime didžiuotis lietuviška istorija ir tautosaka. Visus devynis sapnus vainikavo Eglės žalčių karalienės legendos kulminacijos interpretacija. Tai buvo stipru. Dar ir dabar puikiai atsimenu griaudintį perkūną ir įsivaizduoju plaukus raunantį vėją, kai ant jūros kranto gulintį Žilviną gabalais sukapoja dėdės, o tuo metu Eglė pavirsta medžiu. Persikūniję garsai pasiekė savo klausytoją.
Po spektaklio netgi susiradau V.V.Lansbergio poezijos knygą „Persikūnijimai“, pagal kurią ir buvo sukurti šie devyni sapnai. Tačiau rašytiniam variantui pritrūko muzikos, perkūno ir švelnios bangų mūšos, kuria ant scenos stebuklingai pavirsta prie mikrofono laikomas ir kliuksintis vandens buteliukas.
