Teatro vadovas viešai pareiškė, kad didžioji scena tuščia – oi ne, neliks. Į ją iš mažosios „Rūtos“ salės bus perkeltas režisieriaus Gyčio Padegimo „JAH“, spektaklis, kuris unikalus repertuare tuo, kaip išradingai teatro meno priemonėmis sugebama susiliesti su „lokaliąja Kauno istorija“ – istorinės asmenybės Juozapo Albino Herbačiausko gyvenimu ir kultūriniais nuotykiais tarpukario Kaune... Kalbą tuoj nutraukė karšti plojimai – ką ir bepridėsi: pamilo Kauno žiūrovai G.Padegimą dar nuo „Mūsų miestelio“ laikų. Ilgai dar po atsisveikinimo su „Amerika pirtyje“ visas teatras skambėjo lalėjo lyg Užgavėnių siautulio apimtas – smagu jaustis lyg iš pirties išėjus, ir kad mūsų Kaunas vis europietiškesnis ne tik technologijų, bet ir aukštosios – teatrinės – kultūros lygmeniu... Būtų geras tekstukas balandžio 1-osios proga, tiesa? Gaila, kad iki jos neįmanoma pritraukti – dar toli balandžio 1-oji, o jos vertas „įvykis“ iš tiesų įvyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre: ne iš „Amerikos pirtyje“ buvo išaugta kaip iš teatro ambicijų nebetenkinančios „vargo klasikos“, bet atsisakyta „pernelyg intelektualaus“ spektaklio provokuojančiu pavadinimu „JAH“. Taigi ne G.Padegimo „JAH“ pakeis lietuviškosios saviveiklos visų laikų šedevrą „Ameriką pirtyje“, bet atvirkščiai – nebėra „JAH“ vietos net mažoje „Rūtos“ salytėje pastato pastogėje. Būtent apie tai tenka kalbėti – apie paradoksalų atsisakymą tokio scenos kūrinio, kuris gali būti šio teatro pastangų išlikti šiuolaikiškam įrodymu. Juk statydamas savo 100-ąjį – jubiliejinį – spektaklį G.Padegimas negalėjo nepasistengti, kaip sakoma, tiesa?
Tai štai tokie teiginiai ir klausimai būtų tolesnio kalbėjimo apie „JAH“ nugyvendinimą nuo scenos po gana neilgo gyvavimo (premjera buvo 2011 m. balandį) „scenografija“. Spektaklis iš tiesų ir neįsigyveno scenoje, nes juk spektaklių gyvavimas matuojamas ne šiaip kalendorinio laiko trukme, bet skaičiuojama, kiek kartų jie buvo parodyti, kaip buvo pristatomi plačiajai publikai (kaip buvo suformuotas to spektaklio žiūrovų segmentas atsižvelgiant į potencialius jo žiūrovus). Po „JAH“ premjeros spektaklis pusmetį buvo nerodytas – aktoriai gal iš naujo jau turėjo mokytis tekstą...
Ne kad ir toliau šokiruočiau, o paskatinčiau mąstyti, kas teatruose darosi, kaip seniau buvo sakoma, už „uždangos“, paminėsiu, jog neseniai teko žiūrėti G.Padegimo režisuotą spektaklį sausakimšoje Vilniaus mažojo teatro salytėje. Jis suvaidintas tiek kartų, kad, matyt, nebesuskaičiuojama (2013 m. buvo skelbiama, kad priartėta prie 300, tokius radau duomenis). O jo krikštatėvis buvo Kauno teatro vadovas Egidijus Stancikas – tiesiog paplokime, kokia sėkmė, o aš tai laikyčiau aplinkybe, leidžiančia ir dalykiškiau klausinėti apie sudėtingesnių spektaklių, koks yra „JAH“, likimą.
Atsiprašydama už suvedžiojimą iš pradžių, paskubėsiu suformuluoti pagrindinį klausimą, jo neužpainiodama šimtu savų pastabų, kaip atsitinka kalbant apie kultūrą: kodėl „nuimamas“ vieno įdomiausių, kūrybiškiausių šiandieninio Rytų Europos (jei apskritai ne visos) teatro režisierių G.Padegimo dar visiškai „neišnaudotas“ spektaklis? (Patikslinant – kažkokia dar tarpinė ir makabriška šio spektaklio būsena: atrodo, kad nebe repertuare, bet dar bus vaidinamas kovo viduryje „specialiai kažkam užsakius“). Jei yra žiūrinčiųjų dar vieną spektaklį, būtų ir dar antrą, ir dar kitą. Tai priklauso nuo teatro vadybos. Aš kalbėčiau tik tarsi visuomeninės patarėjos teisėmis apie tai, ką būtų galima pavadinti mentaliteto skurdinimu. Gal sakysite, kad vykusiai pasirinkau palyginti su itin šiuolaikišku G.Padegimo spektakliu tą mūsų teatrinę „pirtelę“, muziejaus sentimentus keliančią. Tačiau iš tiesų noriu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kad „Amerika pirtyje" toliau išlieka tinkama pasiūlai Kaune, tam tikrose srityse (pavyzdžiui, pagal technologijas) pirmaujančiame pasauliniu lygiu. Pažiūrinėjus repertuarą atrodo, kad ne tik šita relikvinė, bet ir panašios XIX a. primenančios „pirtelės“ ne vieną vakarą Kauno dramos teatre pakuriamos.
O ką kita galima galvoti skaitant kad ir tokį repertuarinio spektaklio aprašymą šio teatro interneto svetainėje: „Buitiniai dviejų žmonių santykiai čia yra narpliojami per multivisatos teorijos prizmę“? Juokinga, tebeprimena mūsų jaukiąją teatrinę „pirtelę“: buitinių santykių neišnarpliojusi merga baigė tuo, kad jos „multivisata“ ir sutilpo pirtyje.
Kokia būtų prielaida apie repertuaro kreipimo suprastinimo linkme priežastis? Manau, kad konkretaus spektaklio neįtikimą galima paaiškinti pakartojant jau pasakytą mintį apie „JAH“: tai spektaklis apie J.A.Herbačiausko nuotykius tarpukario Kaune. G.Padegimas savo skvarbiu intelektu tiesiog išpreparavo anų laikų paralelę su šiais laikais. Kaip teatro režisierius naudodamas scenai būtinus vaizdinius (teatras yra aktoriaus veikimas imituojant kažką kitą) , režisierius parodė, kaip amžiaus pradžios pervartos virto provincialiu ano meto „valstybingumu“, ir taip atskleidė, kad negali negalvoti apie istorijos kartojimąsi.
Kai kas nusigando kai ką tame spektaklyje atpažinęs (ne vien „keistąjį J.A.Herbačiauską“ ir kitus istorinius asmenis), dėl visa ko slopina galinčias sustiprėti maištingas nuotaikas? Taip spėju – juk Kaunas tik slopinamas ir tramdomas, kiek siekia mūsų gyvoji atmintis! Žinoma, tokios apsisaugojimo strategijos ne tiek supykdo, kiek verčia nusišypsoti. Juk reikia visiškai nesuvokti teatro prigimties, teatro ir žiūrovo santykio tiesmukai sakant – už ką žiūrovas moka pinigus. Už tai, kad teatre pasižiūri į tai, kas jau seniai šmėkščioja jo paties vaizduotėje ir yra kolektyvinėje pasąmonėje, su kuria kiekvienas esamas susietas. Ir žiūrovų dalyvavimas – pilnutėlės salės – iš tiesų reiškia ne tai, kad režisierius ištraukė triušį iš kepurės, t. y. parodė, ko niekas nebuvo matęs, ir minios plaukia pamatyti ką nors nauja.
Didysis paradoksas, dėl kurio teatras gyvuos amžinai ir nebus niekuo pakeistas, – jis žiūrovui surengia akistatą su savimi. Išdėlioja regimais pavidalais, pamojuoja prieš akis tuo, kas kolektyvinėje pasąmonėje yra, egzistuoja ir niekaip neištrinsi. Tik skirtumas tas, kad teatras mūsų tikrovę humanizuoja, pakylėja į aukštesnį vertybių lygmenį. Žodžiu, jei spektaklio nebus, žiūrovas, t. y. joks jau ne žiūrovas, o žmogus iš gatvės, nepasidarys naivesnis. Geriau galvoti apie šiuos laikus nepradės. Nesant kultūrinės sublimacijos gali net greičiau „pilti į ragus tam“, kuris prisišauks jo priešo vaizdinį...
Eidama žiūrėti bet kurio spektaklio mėgstu pažvelgti į jo žiūrovus, o šiuo atveju tiesiog patyrinėjau. Per spektaklio pertrauką leidau sau elgtis taip, kaip paprastai nedarau: iš visų įmanomų žmonių laikysenos ženklų ir pokalbių nuotrupų mėginau suvokti, kokios iš tiesų yra publikos nuotaikos. Atkreipiau dėmesį, kad „JAH“ publika atrodo subalansuota visomis prasmėmis – vyrų ir moterų, jaunimo ir senjorų, priklausymo socialinei grupei (kiek leistina apskritai daryti kokias nors išvadas stebint žmones ir nepradedant jų klausinėti savo tikslais). Neišgirdau nieko, kas, kaip sakoma, suteiktų pagrindą manyti, jog bėda ta, kad spektaklis nepatraukė publikos.
Jei man pačiai atrodytų, kad technokratinis Kaunas sėkmingai persiropštė į XXI a., bet į teatrą tesirenka tie, kuriuos reikia sugrąžinti į XIX a., būčiau pasakiusi po spektaklio: „Režisieriau, o jums nesinorėtų geriau stiklines figūrėles ant stalelio dviejų damų akivaizdoje stumdant žaisti teatrą? Su kava ir su mažiau, bet daugiau.“ Ką nors panašiai ir sakyčiau, jei būčiau suuodusi, kad to spektaklio publikai iš tiesų nereikia.
G.Padegimas ėmėsi visos tos su J.A.Herbačiausku susijusios kultūrinės medžiagos visų pirma norėdamas persigrumti su pačiu savimi. Ir jam pavyko sukurti įdomią ir postmodernaus teatro kodais pagrįstą meninę vienovę, sudarančią labai savitą teatrinę interpretaciją. Paprastai tariant – J.A.Herbačiausko vertą spektaklį, jei jau tokį apskritai imamasi statyti apie J.A.Herbačiauską, asmenybę, migravusią ne tik iš vienos šalies į kitą, bet ir iš romantinės lenkų kultūros į lietuvių moderniąją. Tai labai retas dalykas – originaliai perteikti savo refleksijas Rytų Europos istorijos (kultūros, sociumo istorijos) temomis, nes prikimba masinėje kultūroje eksploatuojami stereotipai.
Būtent todėl šis spektaklis išskirtinis šiandieniniame Kauno dramos teatro repertuare. Be abejonių, tai nujaučia ir aktorius E.Stancikas, nes spektaklyje vaidina Balį Sruogą. Vaidino tą kartą, kai teko žiūrėti, gana prastai, bet ne todėl, kad būtų netalentingas, o kad gal slėgė kažkoks neapsisprendimas dėl šio spektaklio – jo B.Sruoga buvo tiesiog liūdnas.
Tai ką daryti? Gali būti klausiama dar konkrečiau: „Tai ką gi jūs rengiatės daryti, kad apgintumėte spektaklį?“ Tikriausiai atsakymas turėtų būti „spektaklio recenzija“, užimanti keturis A4 lapus, kurių formatas – eilutės be tarpelių. Ir aš šiuo metu turėčiau trukdyti ne spaudinių su jų ribotais puslapiais , o elektroninių tinklaviečių leidinių redaktorius, kad įdėtų tekstą į beribes elektroninės žiniasklaidos platumas. Vardan švento reikalo!
Tačiau nerašysiu ilgos paties spektaklio analizės, nes skaitytojas minėtose platumose jau viską gali susirasti – išsamias šio spektaklio recenzijas, apžvalgas, atsiliepimus. Tiesiog įveskite į naršyklę: „JAH Padegimas“ – oho, ko ten rasite, netgi interviu su pačiu G.Padegimu, jo kalbėjimą net iš Seimo tribūnos primenant J.A.Herbačiausko ano meto įžvalgų aktualumą. Nesiimsiu perpasakoti – tiesiog įveskite į naršyklę „JAH Padegimas Seimas“...
Gal įtariai pradedate galvoti, o kodėl aš taip norėčiau, kad mielas skaitytojas vis pats ir pats įsitikintų, kiek jau buvo „pakovota“ už šį spektaklį, pats ar pati taptų netiesioginiu „parateatrinių“ veiksmų dalyviu arba dalyve. Net tokia mintis gal kyla: pastelinės pavasario spalvos, subtiliausios gyvenimo atsinaujinimo nuotaikos – ko gi tą teatrą velti į pilietiškumo reikalus, kovas ir kariones dabar, kai taip pavasarėja gamta, o su ja ir sveikoji kiekvieno žmogaus psichikos dalis?
Todėl, kad „enough is enough“, kaip sakoma angliškai. Pakanka to, kas jau yra pakankama. Ar skaitytumėte rimtu veidu kieno nors išvedžiojimus, pavyzdžiui, kad Arvydas Sabonis yra krepšinio profesionalas. Jei kas nors, tarkime, dėl jaunyvo amžiaus parašytų tokią apžvalgą ar peržvalgą, tai būtų suprantama, kad ji reikalinga tik vakar gimusiam. Kartais verta jau tik pateikti nuorodas į tai, kas sakyta ir pasakyta.
Taip ir G.Padegimas – daugiau kaip šimto spektaklių režisierius – jau yra kontekstas pats sau ir visam tam, kam teatro pasaulyje prireikia kriterijų. Tai gal turėtų būti pasikliaujama jo patirtimi, autoritetu, profesionalumu, nuovoka, į kurią pusę vertėtų stumti ir traukti teatrą? Bent aš tą jo paties interpretaciją, koks buvo ano meto Kaunas, ką iš praeities vertėtų suaktualinti, priimu kaip didelę intelektualinių vertybių srities dovaną. Dėl „JAH“ jis panaršė po itin tankų kultūrinį klodą, atliko pavydėtiną jo analitinį apdorojimą (G.Padegimo straipsnių, be kita ko, yra ir „Routledge“ leidžiamuose straipsnių apie teatrą rinkiniuose, jis itin vertinamas už gebėjimą išdėstyti tokius dalykus, kurie atrodo efemeriški, neperteikiami diskursu, skirtu plačiai auditorijai).
O gal kas turėtų konkrečių pastabų dėl spektaklio? Galėtų pakalbėti, pavyzdžiui, apie „JAH“ sceninę dinamiką, lygindamas šį 100-ąjį spektaklį su, tarkime, jo 95-uoju? Gal galėtų aptarti darbą su aktoriais ne šiaip sau, o imdamas ir palygindamas su kokio 34-ojo G.Padegimo spektaklio? O gal žodeliuką apie šio režisieriaus spektaklių, sakysime, scenos erdvės įvaldymo kitimą – bent nuo kokio 75-ojo iki to 100-ojo, jubiliejinio, benefisinio, išsišokėliško? Aišku, kad šiek tiek provokuoju. Bet kuriam analitikui lengva apsikvailinti dėliojantis ir dažnai nesusidėliojant net savo paties instrumentarijaus. O išskirtiniai menininkai tuo ir yra išskirtiniai, kad nuolat šiek tiek eksperimentuoja, pasiekia net tam tikrus kraštutinumus, iki kurių kultūra šiaip jau būtų slinkusi dar kelis dešimtmečius.
Betgi esama dar vienos aplinkybės, kurios nepaminėti iš pat pradžių buvo negerai – juk lietuvių teatras šiuo metu tobulinamas valstybiniu lygiu. Atrodytų, jei jau taip atsitiko, kad dabartinio kultūros ministro veiklos epicentras (tinkamas šis žodis, tikrai) yra teatrų reforma, tai reikia tik apeliuoti kreipiantis į kultūros instituciją pasinaudojant tokia proga. Tiesti raudoną kilimą ministrui gilyn į pelkę, į kurią per neatsargumą įkėlė koją: tegu pasiaiškintų, kodėl „JAH“ iš vienos pusės – tikrai įdomiausias, labiausiai provokuojantis Kauno dramos teatro spektaklis (taip atrodo pažiūrinėjus repertuarą), o iš kitos pusės – galima nesiskaityti net su tokiais teatro grandais. „JAH“ yra būtent toks spektaklis, kokio atmainą ar variaciją buvusios laikinosios sostinės teatras turėtų nuolat turėti, jeigu ten esama rinkodaros, vadybos, administravimo ir apskritai verslumo strategijų! Bet iš tikrųjų puoselėjamos kažkokios kitos strategijos ir gaudomos labai neaiškios naudos, kaip tai yra esant situacijoms, kai visi kas sau.
Instituciniam veikimui teatro srityje palaužti (kaip dabar mėgstama sakyti) pakako vien tik senų Juozo Miltinio teatro vilkų. Peržiūrėjus šio teatro svetainės tekstus, susirinkimų nuotraukas, atrodo, kad viskas baigėsi pasišnekėjimais, kai teatro žmonės vienu atveju pasėdėjo priekinėse kėdėse, kitu buvo sulindę į salės galą, bet tezės paskelbtos tik tokios, kad teatras taip pat įstaiga, kur privaloma laikytis darbinės hierarchijos, o direktoriui pasakyta, kad visų pirma vadovas atsakingas už tai, kas teatre dedasi. Ar tokios tezės tampa labai brangios tik todėl, kad pasakytos ministro ir nupirktos brangių išvažiuojamųjų posėdžių kaina?
Tačiau ne kiekvieną rezultato nebuvimas priverčia koreguoti veikimą. Ministras neliko nepastebėtas jau kitame teatre – Klaipėdos. Kaip tik buvo proga pavaikščioti po teatro statybas su specialiai tai progai parūpintu plastikiniu šalmu. Spėju, kad dabar iš šalies jau turėtų pasigirsti replikos: oi, su šalmu, po statybas... visai kaip sovietmečiu! Tai kad ne, tikrai jau Klaipėdai netaikytina – bent technologijų lygmeniu ten naujieji laikai kaip ir Kaune. Pažiūrėkite, kas Klaipėdos teatro svetainėje, vien „aplinka ir atmosfera“– visiškai XXI a. To amžiaus, kuriuo mus gąsdino ir kuris atėjo: technologijų technologijos aktoriams virš galvų, jie sėdėdami auditorijoje vien maigo mobiliųjų mygtukus ir klavišiukus net nesivaržydami, kad sėdi pirmoje eilėje prieš ministrą, kalbantį apie „esminę reformą“. Visa jų laikysena rodo: nesiklausyti mes negalime, išgirsti – nesiruošiame. Labai nesunku suprasti: ministras – įmonių bankrotų administravimo specialistas (Vikipedijos duomenimis), toks tikriausiai ir sveikiausioje struktūroje pradėtų iniciatyvų nemokėtų užbaigti kitaip, kaip tik bankrotu.
Skaitau Klaipėdos dramos teatro svetainėje: rekonstruojamu senuoju teatru „sužavėtas ministras tikino: „Ne vien šalies, bet ir kitų šalių teatrai galės pavydėti tokių patalpų, tokios įrangos. Lieka pagrindinis dalykas – kūryba ir rezultatas.“ Atrodo, pripuolus dabar tik ir prašyti, kad tokia žinia būtų nuvežta ir Kauno teatrui.
Prieš valdžios vyrus gaudant už skvernų ir tempiantis į savo pusę reikia gerai pagalvoti. Ar pateiktos tezės pakaktų, kad teatro administravimo ir vadybos vykdytojai – kaip dabar įprasta tuoj pasakyti, „už tą patį atlyginimą“ – norėtų kitaip susidėlioti savo veikimo prielaidas? Ar norėtų ką nors gerinti (ne dėl savęs pačių), o sprendžiant lietuvių kultūros tebeužsilikusias dilemas?
Lietuvių kultūra, kuriai mes priklausome (ir kitą įgyti būtų sunkiau nei kitą pilietybę), iš tiesų stokoja užtikrintumo savęs pačios reflektavimo prasme. Tai reiškia baisų kultūros fragmentiškumą, greitą „atkritimą“ į „amerikas pirtyje“ užuot panorus išmėginti ką nors nauja – totalitarinės sistemos europinę perspektyvą mums yra sunaikinusios tiek pat, kiek karai griovė materialųjį pasaulį.
Lietuvos kultūros reprezentantas XX a. viduryje tapo „Lietuvos“ ansamblis – šokėjai su klumpėmis ir „nailoninėmis“ kasomis. Nors ar reikia būti istoriku, kad žinotum, jog net vargingiausio sluoksnio žmonės jau kažin kada ir Lietuvoje stengėsi įsitaisyti batus ir batelius (o klumpės buvo skirtos įsispirti einant ten, kur klumpės ir tetiko)?
Bet protukai vis tarsi tebėra įsprausti į medinę klumpę. Tas idėjas, požiūrius, kritiškumą visų ir bet kurių visuomenės procesų atžvilgiu – visa tai, kas sudarė humanitarinių ir socialinių mokslų ABC Europoje ano amžiaus pradžioje, ką jau J.A.Herbačiauskas mėgino perkelti į savojo meto Kauną – kai kam ir po šimto metų dar sunku suprasti.
