„Nevaikštau į kastingus, esu senoviška aktorė ir, prieš sutikdama vaidinti „Didvyrių aikštę“, aš eilinį – devyni šimtai penkiasdešimtą kartą – buvau apsisprendusi išeiti iš teatro. Nes toks teatras, koks jis yra, man nepatinka, – sakė aktorė Eglė Gabrėnaitė. – Esu dėkinga, kad Audronis Liuga mane sugundė vaidinti.
Man tikrai nesvarbu, ką vaidinti. Vaidinau Williamą Shakespeare‘ą: Gertrūdą „Hamlete“. Prisimenu kaip košmarą. Vaidinau Kordeliją „Karaliuje Lyre“. Prisimenu kaip siaubą. Todėl tikrai nesvarbu ką – svarbu su kuo. Bernhardo nemyliu. Jo literatūros nelabai suprantu. „Didvyrių aikštę“ sutikau vaidinti, nes žinojau, kad čia dirbs Valentinas Masalskis, o jis man kaip brolis. Vaidinu dėl Krystiano ir dėl Valentino.
Ėjau tą tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt penktą kartą iš teatro todėl, kad supratau: teatro aš taip ir neradau. O būdama šešiasdešimt keturių metų staiga per Krystianą jį atradau. Pagal biologinį laiką jau turėčiau nebevaidinti. Bet vaidinu su aukščiausio lygio kompanija: Toma Vaškevičiūtė, Rasa Samuolytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Arūnas Smailys... Krystianas! Apie Valentiną jau nekalbu.
Mano karta augo su lenkų kultūra – su Andrzejaus Wajdos ir Krzystofo Zanussio filmais, Majos Komorowskos vaidyba, Jerzy Grotowskio idėjomis. Tai buvo mūsų penas. Ir todėl susitikimas su tokiu menininku kaip Krystianas – didžiulė dovana“.
Su aktoriais – į mąstymo užkaborius
„Svarstydamas, ar sutikti Vilniuje režisuoti „Didvyrių aikštę“, daug kartų klausiau savęs, ar man verta vėl grįžti prie Bernhardo, kurį ne kartą stačiau. Ar tai bus kūrybinga, – kalbėjo vienas garsiausių Europos teatro režisierių Krystianas Lupa. – Tarp mano apsisprendimo motyvų buvo ir tai, kad tas autorius Lietuvoje per mažai žinomas, bent jau ne tiek žinomas, kiek jis to nusipelno. Gal mūsų spektaklis įkvėps Lietuvoje naujus vertimus ir Bernhardo knygų leidybą, kaip tai buvo po mano spektaklio „Ištrynimas“ Lenkijoje. Buvau labai laimingas, kad teatras gali sukelti literatūros įvykius, o ne atvirkščiai, kaip paprastai būna.
„Didvyrių aikštė“ – paskutinė Bernhardo pjesė. Tai sunkus tekstas. Bernhardas savo dialogais eina į slapčiausias žmogaus mąstymo kertes. Skaityti sunku, kartais tekstas atrodo nesuvokiamas. Tik aktorius, jo jausmai ir psichika gali jį prikelti. Tai, ką herojus sako, nebūtinai yra tai, ką jis jaučia ir galvoja. Atrasti, ką Bernhardas iš tikrųjų sako, yra labai sunku ir įdomu. Kažkada Ispanijoje mane įkalbėjo statyti Samuelį Beckettą, kurio niekada nebūčiau ėmęsis ir iki šiol nežinočiau, kokios paslaptys sudėtos toje dramaturgijoje. Tą gali atrasti, kai dirbi su tekstu, o nesi vien skaitytojas. Kai dirbi su aktoriumi, tik tada atskleidi dramaturgijos klodus ir turi ką pasiūlyti žiūrovui. Esu dėkingas, kad Vilniuje statau Bernhardo „Didvyrių aikštę“, nes galiu iš naujo gilintis į šito rašytojo kūrybą, kartu su aktoriais rasti, spėti, svarstyti. Žiūrovas mato tik aisbergo viršūnę. Bet kad žiūrovas ją matytų, aisbergas turi būti sukurtas.
„Didvyrių aikštės" temą galėčiau pavadinti pokarine antisemitizmo rūšimi. Antisemitizmas tampa aiškia šiuolaikinės visuomenės neapykantos vaisių metafora. Visą laiką džiaugiuosi aktoriais, su kuriais dirbu. Ir džiaugiuosi, kad jie džiaugiasi. Jie dirba puikiai ir aistringai. Nesu susidūręs su taip dirbančiais aktoriais. Mūsų kūrybos procesas dar nėra baigtas ir nenoriu daugiau kalbėti, kad nebūtume nužiūrėti“. Tai pasakęs, režisierius tris kartus pabeldė į stalą.
Vilnius atsibudo teatrui?
„Krystianas Lupa yra tas menininkas, kuris jaučia, girdi, supranta ir bando su mumis atrasti stebuklus, kurie slypi Bernhardo literatūroje, – tarė Valentinas Masalskis, kuriantis pagrindinį vaidmenį. – Daug ko mokausi iš Lupos – tolerancijos, artėjimo kito žmogaus link, mokausi pateikti aktoriams užduotis. Man to reikės mano tolimesniame darbe.
O tai, kad Vilnius susidomėjęs laukia „Didvyrių aikštės“ premjeros, rodo, kad šitas miestas atgimsta, kvėpuoja, teatras jam reikalingas“.
Spaudos konferencija baigėsi plojimais – kaip ir kiekviena repeticija su Krystianu Lupa, tą susirinkusiems atskleidė aktorius Arūnas Smailys.
Kai po pirmos repeticijos aktoriai ėmė ploti režisieriui, šis nustebo ir pasiteiravo: ar čia toks paprotys? Ne, tai tik jums, atsakė aktoriai. Ir nuo tol jie kasdien ploja K.Lupai ir vieni kitiems. „Ir jeigu nors kartą neplotume, atrodytų, kad kažkas ne taip“, – leido sau pajuokauti režisierius.
