Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – ikipremjerinės nuotaikos. Jau ateinantį penktadienį čia bus parodytas 71 metų K.Lupos režisuojamas spektaklis „Didvyrių aikštė“.
Pagal austrų rašytojo Thomo Bernhardo pjesę statomo vaidinimo repeticijų aikštelėje, atrodo, susitiko vienas kito verti menininkai.
„Džiaugiuosi, kad Vilniuje sutikau ne tik aktorių, bet ir kūrybinį partnerį, kuris nepripažįsta minties kompromisų“, – šitaip apie 60 metų V.Masalskį kalbėjo K.Lupa.
Pasak V.Masalskio, gerai, kad Krystianas atvažiavo ir dirba su lietuvių aktoriais – vis liks koks nors grūdas.
„Ar pastebėjote, kad Th.Bernhardas kerta iš dviejų pusių: ir augančiam antisemitizmui, kuris yra čia pat, kasdien, kiekviename. Kartu jis kerta žydų tautai, kuri iškreipia antisemitizmo vaizdą. Žiūrėkite, mano personažas nieko nedaro, tik kalba, kad viskas yra blogai, ir tuo mėgaujasi“, – dėstė V.Masalskis.
– Suprantu, kad šnekate ne kaip antisemitizmo žinovas, o kaip aktorius, kuriantis vaidmenį. Jūsų personažas atsiriboja.
– O kas yra atsiribojimas? Jeigu aš matau, kad pasaulis mėšlinas, ir mėgaujuosi tai konstatuodamas?
– Mėgaujatės? Herojus sako: „Aš traukiuosi, nes visi protestai beprasmiai, aš senas, nieko nepakeičiau per visą gyvenimą ir nieko nepakeisiu dabar, kai esu silpnas, ligotas, ant mirties slenksčio.
– O ar jis keitė ką nors per savo gyvenimą? Jis tik taip sako.
Žiūrėkite, kaip Th.Bernhardas išlukšteno personažus: pirmajame veiksme ponia Citel, nusižudžiusio profesoriaus ekonomė, tvarko parduotą butą ir sako tarnaitei, kad ji vemia nuo Cicerono, nuo Levo Tolstojaus, nuo Glenno Gouldo. Nors prieš profesorių apsimesdavo, kad mėgsta juos, nes profesorius to pageidavo.
Antrajame veiksme mano personažas, profesoriaus brolis, svečiams per šermenų vakarienę išdidžiai pareiškia: „Ta Citel skaito Ciceroną!“ Ta Citel, kuri čia jiems patiekalus gamino ir nešioja.
Štai kas yra absurdo dramaturgija: personažai nesivysto, bet stebėdamas, kaip jie atsiskleidžia, vystosi žiūrovas.
– Ne pirmą kartą vaidinate Th.Bernhardo personažus. Ar pats per repeticijas su K.Lupa keičiatės?
– Anksčiau tiesmukai žiūrėdavau į personažą, darydavau net karikatūrą, šaipydavausi truputį. O K.Lupa moko mane pamilti tą ydų apsėstą žmogų, kurį vaidinu.
Klausykite, ką tas mano profesorius Robertas pliurpia: jis gi teršia erdvę.
Vyksta brolio laidotuvės, o Robertas nekalba apie žmogaus mirtį, būtį, broliškumą, šeimos irimą... Jis kalba, koks pasaulis šlykštus. Jie visi kalba apie viską, tik ne apie ką tik užkastą artimą žmogų.
K.Lupa sako: „Jie neturi instrumentų kalbėti apie mirtį.“
– Man profesoriaus Roberto atsiribojimas simpatiškas. Suprantu jį. Ir gyvenime vis dažniau sutinku žmonių, jaunų, profesionalių, kurie irgi atsiriboja, traukiasi nuo šito perkrauto beprotiško pasaulio.
– Bet ar ne heroizmas buvo visos civilizacijos varomoji jėga? Argi galima gyventi sau? Ar tai lemia ką nors teigiama? Nė viena religija, jokia filosofija nemoko gyventi sau. Tik mada tokia būna.
Suprantu, ką sakote. Kartais mes pavargstame – ir aš pats tai jaučiu. Tad aš pasakau: „Duokite man ramybę.“ Bet ar tai teisinga?
– Jeigu nedalyvauji ir nesidaliji – tada kurių velnių gyveni? Taip?
– Jauniems aktoriams kartoju vieną svarbų dalyką: „Jei jums patinka šiandienos teatras toks, koks jis dabar yra, neikite nei į teatrą, nei į tą profesiją – jūsų vieta užimta. Suraskite, kas yra blogai, ir eikite pataisyti. Tada esi reikalingas“.
Tai tinka visoms profesijoms. Pavyzdžiui, atėjau į pedagogiką būtent dėl to. Ne todėl ėjau, kad sugalvojau, panorėjau ir pradėjau mokyti aktorius. Paprasčiausiai pamačiau, kad yra tokių spragų, kurias galėčiau užpildyti ir pataisyti. Bent šiek tiek. Noras keisti yra mano varomoji jėga.
Mano vaidinamas profesorius Robertas nieko nenori pataisyti. Čia aš ir matau antisemitizmo antrąją pusę, tai, kas už veidrodžio. Jis nieko nedaro ir nenori daryti, tik konstatuoja, kad aplinkui visi fašistai.
„Aplink vien tik nacionalistai“, – kartoja jis. Ar tikrai taip?
– Jei ištrauktume iš „Didvyrių aikštės“ atskiras frazes, jos nuskambėtų kaip gryna publicistika, aktualijos be gelmių. Sakykite, kaip K.Lupa dirba? Kaip jūs kasatės po paviršiniu sluoksniu?
– Daug bendraudami. K.Lupa beldžiasi į aktorių intelektą. Jis bando suformuoti dvasinį personažo pasaulį ir leidžia aktoriui po to kurti personažo formą. Gerai kolegė Eglė Gabrėnaitė sako: tai šamanizmas.
Kai K.Lupos repeticijose personažo dvasia išlukštenta, aktorius gali daryti tai, ką nori. O su tuo „daryk, ką nori“ atsiranda savitų sunkumų. Kartais per daug laisvės veikia labai blogai. Forma paprastai visada padeda.
Per tą laisvę mes, aktoriai, galbūt mokomės klausyti vienas kito. K.Lupa aktoriui vis dėlto rodo didžiulę pagarbą, pripažįsta, kad aktorius – taip pat kūrėjas, ne vien režisieriaus pageidavimų vykdytojas.
Repetuodami „Didvyrių aikštę“ susiduriame su režisieriumi, kuris sako: „Jūs turite atsakyti už savo vaidmenį.“
– Retai tokių sutinkate?
– Aktorius šiais laikais yra nuvainikuotas. Kaip ir dramaturgas. Dažniau matome režisierių interpretacijas ir stebime, kaip jie perdirba pjeses. „Didvyrių aikštės“ repeticijos – retas atvejis: visiškas pasitikėjimas dramaturgija.
Th.Bernhardas irgi tarytum suteikė daug laisvės rašydamas be taškų ir be kablelių – kur nori, ten ir dėk tašką. Bet didelis menininkas be reikalo nerašo nė vieno sakinio, jo kiekviena replika ir kiekviena remarka turi prasmę.
Dirbdami su K.Lupa, mes gavome gerą pagarbos dramaturgijai pamoką – kaip važiuoti pagal pjesės kilometražą ir vietovaizdį. Panašiai K.Lupa gerbia ir aktorių. Mes „Didvyrių aikštėje“ nesame tik gerai apšviestos scenografijos detalės.
O žiūrovas, pirkdamas bilietą, moka už emocijas, kurias jis išgyvens. Ne už informaciją. Bet labai įdomu, kokie bus pirmieji spektaklio susitikimai su žiūrovais, kaip mes veiksime vieni kitus, kaip keisimės. Ir ar mums pavyks paveikti žiūrovą?
Prikišamai rodo mūsų klastą
K.Lupa (g. 1943 m.) – lenkų teatro režisierius, grafikas ir scenografas, dramaturgas ir vertėjas, vienas garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų.
Pelnė daug Lenkijos ir tarptautinių teatro bei kultūros apdovanojimų. 2009 m. K.Lupai paskirtas vienas garbingiausių apdovanojimų – Europos teatro premija.
Savo spektakliuose gilinasi į etinius, dvasinius žmogaus būties klausimus, iškylančius kultūrinių permainų laikotarpiais. Režisierius ne kartą statė austrų rašytojo Th.Bernhardo kūrinius. K.Lupos nuomone, Th.Bernhardas – „tai žmogus, kuris prikišamai rodo mūsų klastą, tai demistifikuotojas, drovaus, kultūros draudžiamo žmogiškojo „aš“ monologo atradėjas ir aistringas gynėjas“.
Lietuvos teatre Th.Bernhardo kūrinius daugiausia statė ir vaidino V.Masalskis („Įpročio jėga“, „Pasaulio gerintojas“).
