Nors „Oskarų“ ir kitų garsių kino apdovanojimų nominantai nominavimo faktą dar ilgai išnaudoja viešiesiems ryšiams, mūsų Auksinio scenos kryžiaus kandidatai šventei pasibaigus dažniausiai vėl lieka prožektorių šešėlyje. Kad ta proginė šviesa išsilaikytų bent kiek ilgiau, pabandysiu iš to ilgo beveik 50 nominantų sąrašo ryškiau pristatyti šokio atstovus, o konkrečiau – atstoves, šokėjas moteris. Todėl, kad vis dėlto pavasaris, ir todėl, kad joms skiriama per mažai dėmesio, palyginti su dramos teatro atstovais.
Šiais metais buvo išskirtos penkios – dvi balerinos ir trys šiuolaikinio šokio šokėjos, kurių amžius svyruoja nuo devyniolikos iki trisdešimt penkerių. Jaunas amžius neturėtų kelti nepasitikėjimo, nes būtent šokėjai, kaip ir sportininkai, aukštumas pasiekia būdami jauni, stiprūs ir žvalūs. Tačiau kai šokėjas tampa brandus, jis gali kalbėti ne tik savo kūno duomenimis, bet ir sukaupta gyvenimo patirtimi. Todėl, kaip sako viena iš nominančių, Agnė Ramanauskaitė, šiuolaikinio šokio šokėjos karjera gali trukti tol, kol pajudinsi bent vieną pirštelį ir turėsi, ką pasakyti.
Tad kas gi tos moterys ir merginos, kurių įkūnyti personažai, vidinė energija, plastika ir technika nusipelnė Auksinių scenos kryžių komisijos ovacijų?
K.Gudžiūnaitė: „Manau, kad baletas pasirinko mane“
Balerina Kristina Gudžiūnaitė (25 m.) nominuota už Mari vaidmenį balete „Spragtukas“ ir Gerdos vaidmenį balete „Sniego karalienė“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Jau penkeri metai, kai ši grakšti ir valiūkiška balerina šoka Lietuvos operos ir baleto teatre, o nuo 2014 m. yra pagrindinė solistė. Beje, pernai ji buvo pripažinta geriausia metų balerina. Šokėja pasakojo, kad pradėjo šokti vienuolikos, apie baletą nežinodama nieko, todėl buvo tarsi baltas lapas mokytojams, kurie galėjo į ją rašyti viską, ką reikia. Baigdama mokyklą K.Gudžiūnaitė buvo išvykusi šokti į Miuncheną (Vokietija), Sidnėjų (Australija), dalyvavo šokio kursuose, kuriuos rengė „Covent Garden“ karališkoji baleto mokykla. Po mokslų 2009–2010 m. jai pavyko padirbėti Honkonge (Kinija), kur šoko „Žizel“, „Bajaderėje“, „Romeo ir Džuljetoje“, „Spragtuke“, „Trijų dalių simfonijoje“ ir kituose baletuose.
„Manau, kad baletas pasirinko mane. Mano šeimoje nėra menininkų, vaikystėje nevaikščiojau į teatrą. /.../ Sėkmė mane aplankė dėl darbštumo. Žinoma, baletui reikia tam tikrų duomenų, bet be viso to labai svarbu turėti galvą. /.../ Visa tai, ką darau, kuriu, yra tam, kad atiduočiau žiūrovui, kad jiems papasakočiau istoriją, kad ji juos paliestų, sujaudintų“, – kalbėjo balerina viename interviu.
Per patį karjeros pakilimą šokėja nepamiršo pagalvoti ir apie laiką, kai teks nulipti nuo didžiosios scenos – ji studijuoja kultūros vadybą Vilniaus kolegijoje.
Baleriną galima išvysti spektakliuose „Kopelija“, „Miegančioji gražuolė“, „Bajaderė“, „Gulbių ežeras“, „Silfidė“, „Tristanas ir Izolda“, „Žizel“, „Karmen“ ir, žinoma, „Spragtukas“ bei „Sniego karalienė“.
Kaip A.Čumakova išgelbėjo spektaklį
Balerina Anastasija Čumakova (35m.) nominuota už Mari vaidmenį balete „Spragtukas“ (LNOBT).
Nors vaidmuo (Mari) tas pats kaip ir K.Gudžiūnaitės, pati šokėja yra su niekuo nesumaišoma, jos aistringą šokį ir koketiškai, bet sykiu vaikiškai nuoširdžiai šypsantį veidą lengva atskirti net iš paskutinės teatro eilės. Labiausiai ji pagarsėjo tuo, kad lemtingu momentu, kai „Žizel“ baleto pirmame veiksme Eglė Špokaitė išsinarino koją ir kilo grėsmė nutraukti spektaklį, Anastasija pašoko iš žiūrovų salės ir nedvejodama ją pakeitė.
A.Čumakova gimė Čeliabinske, šoko Krasnojarsko operos ir baleto teatro scenoje, Egipto nacionaliniame teatre Kaire, vėliau Maskvos klasikinio baleto trupėje, kuri su spektakliais važinėdavo po įvairias užsienio šalis. Tad į LNOBT Anastasija atsinešė bemaž penkiolika didesnių ir mažesnių jau sukurtų vaidmenų.
Paklausta, kaip atsidūrė Lietuvoje, solistė pasakojo: „Atvažiavau paviešėti pas vilniečius draugus, pagyvenau čia kelis mėnesius ir pamilau Vilnių. Užsukau į teatrą, pabandžiau dalyvauti repeticijoje. Baleto vadovė Tatjana Sedunova iš karto priėmė.“
Pastaruoju metu balerina yra viena pagrindinių LNOBT solisčių. 2009 m. yra gavusi geriausios metų balerinos titulą. Ją galima išvysti šokant spektakliuose „Bajaderė“, „Spragtukas“, „Miegančioji gražuolė“, „Silfidė“, „Žizel“, „Kopelija“, „Gulbių ežeras“, „Don Kichotas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Tristanas ir Izolda“, „Čiurlionis“, „Karmen“, „Sniego karalienė“ ir kt.
Šokėjos A.Ramanauskaitės biografija – spalvinga
Šiuolaikinio šokio šokėja ir aktorė Agnė Ramanauskaitė (34 m.) nominuota už Jekaterinos vaidmenį dramos spektaklyje „Šokis „Delhi“ (VšĮ Teatras „Mens publica) ir vaidmenis šokio spektaklyje vaikams „Maži stebuklai“ (Šokio teatras „Dansema“).
Pernai A.Ramanauskaitės ir jos kurso draugų Pauliaus Tamolės ir Manto Stabačinsko spektaklis „Contemporary?“ gavo Auksinį scenos kryžių kaip Metų scenos meno reiškinys. Taip galingai užsimojus kartelė kyla ir iš kūrėjos imama tikėtis vis daugiau tiek stiprių, provokuojančių, tiek jautrių vaidmenų.
Palyginti su baleto solisčių gyvenimu, A.Ramanauskaitės biografija atrodo daug spalvingesnė, joje daugiau smulkių šalutinių kelių, kurie ilgainiui vėl netikėtai susibėga į pagrindinį jos gyvenimo kelią. Nuo ketverių metų ji lankė šokio pamokas išraiškos šokio kolektyve „Sonata“ Kaune. Klasikiniam baletui netiko dėl fizinių duomenų. Vienerius metus lankė akrobatinio rokenrolo treniruotes, tapo Lietuvos čempione. Modernųjį šokį pasirinko dėl jo suteikiamos didesnės saviraiškos ir kūrybos laisvės, ne vien „sauso“ judesių atlikimo, bet ir jų įprasminimo.
Baigusi vidurinę mokyklą stojo į Jono Vaitkaus renkamą dramos aktorių kursą, tačiau nebuvo priimta. Į Vilnių persikėlė, kai aktorių-šokėjų kursą kartu su J.Vaitkumi rinko iš Kauno kilusi choreografė Aira Naginevičiūtė. 2003–2007 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete baigė vaidybos bakalauro (šiuolaikinis šokis), 2009 metais – teatro magistro studijas. Šiuolaikinio šokio technikos mokėsi Rygoje (pedagogė O.Zitluhina, Latvija), Vilniuje (pedagogė T.Baganova, Rusija). Lankė Afrikos šokio pamokas LMTA Vilniuje (pedagogė G.Acogny, Prancūzija), mokėsi Suzukio technikos (pedagogė V.Grabštaitė) ir kt. Yra šokusi tikriausiai visų Lietuvos choreografų pastatymuose, tačiau prisipažįsta, kad didžiausi mokytojai buvo režisierius Agnius Jankevičius ir choreografė A.Naginevičiūtė.
„Spektaklyje „Šokis „Delhi“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę kūrybinis procesas buvo labai sunkus, per repeticijas gavau daugybę pastabų. Pati tema sudėtinga – apie atleidimą ir susitaikymą. Reikėjo mokytis būti scenoje – čia ir dabar, tikėti tuo, ką darai, ir nekurti personažo. Per ilgą laiką pavyko pačiai atleisti ir susitaikyti...
Mano personažas – šokėja, bet per visą spektaklį ne šoku, o kalbu apie šokį. Kalbu tarsi apie save ir nieko nevaidinu. Scenoje jaučiuosi saugesnė – lengviau galiu kalbėti apie daugelį dalykų. Nemoku atsiriboti ir nuolat galvoti, kur vaidinu ir kur jau nebe. Tiesiog tikiu tuo, ką darau. Gyvenime, prisipažinsiu, esu bailė, o scenoje galiu daryti bet ką. Kartais atrodo, kad scenoje labiau gyvenu nei tikrame gyvenime“, – pasakojo A.Ramanauskaitė viename interviu.
O apie „Dansemos“ spektaklį vaikams „Maži stebuklai“ šokėja pasakoja kaip apie ypatingo įsijautimo ir atsidavimo reikalaujantį procesą, nes vaikų neapgausi, prieš juos nepasimuliuosi, jeigu nori prikaustyti jų dėmesį, turi dirbti su dviguba energija.
„Žinau, kad negaliu pakelti kojos iki ausies, bet žinau ir tai, kad pagailėjęs vienos dovanos gyvenimas tau pamėtėja kitą: turiu savitą plastiką, scenoje gebu būti betarpiška, perteikti savo išgyvenimus žiūrovams“, – teigė šokėja.
A.Ramanauskaitę netrukus bus galima išvysti Naujojo Baltijos šokio festivalyje, Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus spektaklyje „Šventasis pavasaris“. Ji taip pat yra šokusi spektakliuose „Dialogai“ (chor. B.Urbietytė ir A. Ramanauskaitė), „NO AI DI“ (chor. E. Vizbaraitė–Vaičiulienė), „Premjera“ (chor. S.Tropp-Fruhwald ir G.Ivanauskas), Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ (rež. O.Koršunovas, chor. E.Stundytė, LNOBT), Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“ (rež. A.Minghella, chor. C.Choa, LNOBT), „Nėščia tyla“ (chor. A.Naginevičiūtė) ir kt.
E.Nedobežkina – šokanti abiturientė.
Šiuolaikinio šokio šokėja Ema Nedobežkina (19m.) nominuota už vaidmenis šokio spektakliuose „Padaryk iš manęs jungiklį“ ir „Apollo“ (Kauno šokio teatras „Aura“).
Jauniausia iš nominančių dirba Kaune, „Auros“ šokio teatre. Kadangi internete informacijos apie šią šokėją dar apverktinai mažai, pakalbinau ją per socialinį tinklą ir norėčiau pasidalyti jos atsakymais, kad jums prieš akis iškiltų aiškesnis šios jaunos kūrėjos portretas.
„Savajame šokio pasaulyje esu nuo mažens, turbūt vos pradėjusi vaikščioti pradėjau ir šokti. Todėl mano mamos sprendimas paskatinti mane eiti šokio link nieko nenustebino“, – sakė E.Nedobežkina. Iš pradžių ji šoko ant ledo, vėliau lankė Kauno choreografijos mokyklą, dar vėliau jau pati nuėjo į šokio teatrą „Aura“, kuriame dirba 4-ąjį sezoną.
„Atsakymas į klausimą, kodėl šoku, labai paprastas – kitaip negaliu. Kadangi dabar paskutiniai mano metai mokykloje, kaip ir kiekvienas abiturientas turėjau daug apmąstymų, ką daryti po baigimo, kur stoti, kaip save įsivaizduoju ateityje. Ilgai mąsčiau, kad su vidurine mokykla baigsiu ir šokėjos karjerą, stosiu, kad gaučiau „normalią“ specialybę. Tačiau supratau, kad taip tik apgausiu save ir sėdėdama „ofise" tikrai savęs negalėsiu realizuoti. Nors turbūt ateityje norėsiu išbandyti ir kitą profesiją, dabar negalėčiau pasakyti kokią“, – pasakojo šokanti abiturientė.
Paklausta apie labiausiai įsiminusius choreografus ir spektaklius, jaunoji šokėja paminėjo du „Auros" trupės spektaklius: „Nužudyti Viktorą“ ir „1863“: „Choreografai Amos Ben-Tal ir Ferencas Feheris buvo pirmieji užsieniečiai, su kuriais teko dirbti. Jie abu turėjo savitą judesio stilistiką, kurią man buvo be galo įdomu išbandyti; kai kurie judesiai ar jų formos vis dar figūruoja mano improvizacijose. Be abejo, abu buvo nuostabūs žmonės, tad patį kūrybos procesą prisimenu kaip šiltą ir įdomų bendradarbiavimą.“
Kalbėdama apie vaidmenis spektakliuose, už kuriuos yra nominuota Auksiniam scenos kryžiui, šokėja atsakė, kad kol kas vis dar gyvena šokio spektakliu „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. B.Letukaitė) ir nenumaldomai artėjančiu projektu – brandos egzaminais.
„Spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“ man tapo erdve, kurioje galiu reikštis tiek, kiek tik noriu ir kaip tik noriu. Šio spektaklio dalis, kurioje atlieku solo, niekad nebuvo apribota nei laiko, nei judesio aspektu. Tuo aš be galo mėgaujuosi, nes kiekvieną kartą išeidama į sceną galiu kurti vis kitokią istoriją ir man tai yra labai įdomu. Tačiau labiausiai už viską man patinka tiesiog būti savimi, atverti jautriąją savo pusę, mėgautis žaidimu su muzika, šviesa (tai sukuria nepaprastą atmosferą per visą spektaklį), žiūrėti, kaip mano kūnas savo dinamika ir galimybėmis nustebina mane pačią. Kartais užsimirštu, kad iš tiesų esu scenoje, kad mane stebi žiūrovai, tačiau viliuosi, jog jiems taip pat nenuobodu stebėti šį reginį. Be abejo, ne kiekvieną dieną improvizacija liejasi laisvai. Kartais trūksta idėjų, motyvacijos, susidomėjimo vis ieškoti ir atrasti, todėl kiekvienąkart rizikuoju pristigti įkvėpimo. Bet stengiuosi apie tai negalvoti, nes žinau, kad kartais mūsų mintys stabdo mus pačius ir jas geriau palikti užkulisiuose ar už studijos ribų“, – dalijosi mintimis E.Nedobežkina.
E.Nedobežkina taip pat šoka spektakliuose „Užslėpto praregimumas“ (chor. B.Letukaitė), „Gyvenimo aprašymai“ (chor. P.Hess, Vokietija), „Apollo“ (chor. B.Letukaitė), „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. B.Letukaitė), „Palladio“ (chor. B.Letukaitė), „Melancholijos dėžutė“ (chor. J.Wielandas, Vokietija), „1863“ (chor. F.Feheris, Vengrija), „Nužudyti Viktorą“ (chor. A. Ben-Tal, Izraelis/Olandija).
Šiuolaikinio šokio šokėja Gotautė Kalmatavičiūtė (23m.) nominuota už vaidmenis šokio spektakliuose „Padaryk iš manęs jungiklį“ ir „Apollo“ (Kauno šokio teatras „Aura“).
Įdomu, kai nominuojama po keletą to paties spektaklio šokėjų, o ypač – kai tie vaidmenys neturi vardų. Tačiau tai nereiškia, kad šokėjos dėl to supanašėja. G.Kalmatavičiūtė yra brandesnė ir savo, kaip šokėjos, kelią jau tvirtai pasirinkusi. Tiesa, šiuo metu ji šoka jau nebe Lietuvoje, bet reikia tikėtis, kad ši emigracija bus trumpalaikė ir mūsų šalis tokių talentingų šokėjų nepraras.
Su šiuolaikiniu šokiu Gotautė susipažino paauglystėje pradėjusi lankyti Kauno šokio teatro „Aura“ studijos pamokas. Choreografė B.Letukaitė buvo pirmasis žmogus, supažindinęs su šia įdomia ir įkvepiančia meno forma, įskiepijęs smalsumą ir ambiciją domėtis, tobulėti bei siekti geriausio rezultato. Teatre „Aura“ šokėja dirbo 2011–2014 m. Pakalbinta elektroniniu laišku G.Kalmatavičiūtė papasakojo apie darbą su užsienio choreografais: „Labai įkvepiantis buvo darbas su A.Ben-Tal (2012 m. „Nužudyti Viktorą“), tačiau jis reikalavo didžiulės fizinės ištvermės, tikslumo, precizijos bei muzikalumo tuo pačiu metu. Dirbant su vengrų choreografu F.Feheriu spektaklyje „1863“ buvo įdomu gilintis į istorijos įvykius bei jų atspindį tiek šiuolaikinėje visuomenėje, tiek skirtingose kultūrose. Vokietijos choreografas Johannesas Wielandas spektaklyje „Melancholijos dėžutė“ reikalavo nepaprasto teatrališkumo, gyvo buvimo scenoje, iššūkis buvo sukurti tiesioginį kontaktą su žiūrovais įtraukiant juos į scenoje vykstantį veiksmą, kas ne visuomet būdavo lengva.“
Nuo 2014 m. rudens ji dirba choreografo J.Wielando kompanijoje Vokietijos mieste Kaselyje. Anot G.Kalmatavičiūtės, „šio choreografo darbai fiziškai sunkūs, reikalaujantys sprogstamosios energijos, tačiau taip pat labai teatrališki – scenoje tenka kurti charakteringą ir individualų personažą. Per šį laiką teko taip pat dirbti perstatant/atstatant choreografo Hofesho Shechterio spektaklį „Dog“, kuris pirmiausia buvo pastatytas Škotijos šokio teatre Jungtinėje Karalystėje. Choreografas turi labai specifinį judėjimo stilių, raiškos formą, reikalaujančią įsižeminimo, animalistinio buvimo, tamprumo, grupės pojūčio ir didžiulio muzikalumo, nes choreografija tiesiogiai susilieja su muzika.“
Paprašyta atskleisti, kaip sekėsi kurti vaidmenis spektakliuose, už kuriuos ji buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui, šokėja atviravo: „Spektaklyje „Apollo“ jau ne pirmą kartą teko šokti grojant gyvam orkestrui. Čia man buvo svarbus vyro ir moters santykis, moters vaidmuo, kurį jai tenka vaidinti šalia vyro Apolono: motina, duktė, nepriklausoma stipri figūra ar tiesiog mūza, įkvėpimo šaltinis bei atrama. Spektaklyje „Padaryk iš manęs jungiklį“ analizuojama šiuolaikinė visuomenė ir mano (asmens) vaidmuo joje, nuolatinė paieška savo vietos sistemoje, santykių su kitais asmenimis, klausiama, ar mes atitinkame tam tikras socialines normas ir lūkesčius siekiant vietos po saule, ar tenka keistis, prisitaikyti ar užsimaskuoti.“
G.Kalmatavičiūtė šoka spektakliuose „Apollo“ (chor. B.Letukaitė), „Padaryk iš manęs jungiklį“ (chor. B.Letukaitė), „Palladio“ (chor. B.Letukaitė), „Melancholijos dėžutė“ (chor. J.Wielandas, Vokietija), „1863“ (chor. F.Feheris, Vengrija), „Nužudyti Viktorą“ (chor. A.Ben-Tal, Izraelis/Olandija), „Jūra“ (chor. B.Letukaitė), „Medėjos“ (chor. B.Letukaitė).
Štai ir visas spalvingasis Auksiniams scenos kryžiams nominuotų šokėjų penketukas. Dabar beliks pasidžiaugti ta, kuriai kris korta būti šių metų geriausia, o tada atidžiai sekti visų penkių kūrybines biografijas ir mėgautis jų naujais vaidmenimis, nes niekada negali žinoti, kada kuri iš jų vėl nustebins sukurdama svarbiausią savo gyvenimo vaidmenį.
