Kompozitorius G.Kuprevičius: „Muzika – tai mano amatas“

„Aš nuo mažų dienų būdavau teatruose. Atėjimas į teatrą man nebuvo naujiena“, – prisipažino menininkas, parašęs muzikos bent pusšimčiui spektaklių.

-Kas jus atvedė į teatrą? – užkalbino G.Kuprevičių ELTA.

– Teatre aš, galima sakyti, esu užaugęs. Mano mama ir tėtis buvo teatro žmonės. Tėvas buvo ilgametis muzikinės dalies vedėjas Kauno jaunojo žiūrovo teatre, mama – dailininkė.

Atėjimas į teatrą man nebuvo didelė naujiena. Tik galbūt tapsmas teatro kompozitoriumi buvo išbandymas.

Pirmas mano kaip kompozitoriaus darbas teatre buvo J.Jurašo spektaklyje „Mamutų medžioklė“ pagal Kazio Sajos pjesę.

– Keliems spektakliams sukūrėte muziką?

– Gal daugiau kaip penkiasdešimčiai. Tai nėra kosminiai skaičiai.

– Esate ir pirmojo lietuviško miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ autorius. 1976-ųjų Lietuvoje tai buvo novatoriškas žingsnis. Dalios Tamulevičiūtės režisuotas miuziklas kvietė laužyti tuomečius stereotipus, pasijusti laisvesniems. Gal prisimintumėte, kaip jį kūrėte?

– Norėčiau pasiginčyti – tai nėra pirmasis miuziklas Lietuvoje. Prieš tai sukūriau miuziklą „Devynbėdžiai“, kuris buvo pastatytas Panevėžio dramos teatre 1974 metais.

Į Panevėžį patekau per kompozitorių Eduardą Balsį. Jis buvo režisieriaus Juozo Miltinio kompozitorius, mano profesorius. Matyt, E. Balsys pasiūlė mane J.Miltiniui, nes pats nenorėjo rašyti muzikos tai pjesei. Spektaklį režisavo Vaclovas Blėdis. Jame buvo labai daug muzikos.

O „Ugnies medžioklė su varovais" turėjo didelį pasisekimą, buvo parodyta ir Vilniuje, ir Kaune, ir kituose Lietuvos miestuose. Pavažinėjome su miuziklu ir po tuometę sovietų imperiją.

– Ar likote patenkintas miuziklo pastatymu?

– Aš visuomet patenkintas savo kūrinių atlikimu – kitaip ir būti negali. Jeigu būsiu nepatenkintas, konfliktuosiu su teatralais, su trupe, kurie įdėjo daug darbo ir meilės, padarė viską taip, suprato. Reikia džiaugtis, kad tavo kūrinį kas nors atlieka.

– Ar imatės kurti spektaklio muziką dar neperskaitęs pjesės?

– Tai būtų nesąmonė. Kaip galėčiau rašyti muziką spektakliui, neperskaitęs dramos?

– Būna įvairiai. Tai kūrybinis darbas, jis neturi šablonų. Muzika yra vienas dramos spektaklio elementų. Ji negali nei per daug dominuoti, nei per daug pasislėpti, ji turi sujungti, paaiškinti, nuteikti. Dramos teatre muzikos užduotys- specifinės. O miuziklo dėsniai – kiti.

– Tai mano amatas. Aš iš jo gyvenu. Daugybė žmonių turi savo amatą ir iš to gyvena.

– Ne. „Tai dvasinga, o tai – nedvasinga“ yra pavasarinių panelių kalbos. Muzikos kūrimas yra labai žemiškas ir konkretus darbas.

Aš dirbu su garsu, o garsas yra materija. Turi jį valdyti.

Su žmona klausomės labai daug muzikos – važinėjame po pasaulį, kiek galime, aplankome operos teatrų spektaklius. Tai būtina – negali iškristi iš konteksto, domėtis tik savimi.

– Teatro dienos vakare užsiminėte, kad reikia įkurti skaitmeninę kultūros saugyklą, įteikėte voką kultūros ministrui Šarūnui Biručiui. Kas buvo tame voke?

– Kultūros žmonės, akademikai seniai svarsto idėją, kad Lietuvoje reikia turėti vietą, kur būtų saugomas suskaitmenintas mūsų kultūros ir mokslo paveldas.

Pasaulyje tai – ne naujiena. Daugelyje Vakarų ir Rytų valstybių tai daroma, o mes galvojame, kad viskas išsisaugos savaime. Kultūros ministrui įteikiau laišką, kuriame išdėstyta ši problema.

Galėjau laišką įteikti ir po renginio, bet problema, manau, yra valstybinės reikšmės. Tad nutariau apie tai pakalbėti „gyvame eteryje“.