– Gintare, kaip atsiradote spektaklyje „Mata Hari“?
– Sakyčiau, taip buvo lemta. Visada žinojau, kad kūrybingi ir charizmatiški žmonės traukia vienas kitą. Matyt, taip aš pritraukiau Jurijų, o jis mane. (Juokiasi.) J.Smoriginas stato šokio spektaklius, kuriuose ne tik šokama, bet ir vaidinama – jis visada surenka įdomų atlikėjų kolektyvą.
Man labai patiko dirbti su maestro šokių projekte „Aistringi šokiai. J.Smorigino šokių mokykla“ 2008 metais, kai ir susipažinome bendrai dirbdami. Kuriant šokius gretai pagaudavau jo mintį, idėją. Pasibaigus projektui mano pažintis su J.Smoriginu nenutrūko ir keičiantis spektaklio „Mata Hari“ sudėčiai buvau pakviesta sukurti pagrindinį vaidmenį. Taip ir atsiradau „Vilniaus balete“, pas „chamą Smoriginą“. (Šypsosi.)
– Ar jums, kaip aktorei, sunki J.Smorigino choreografija? Ar esate šokusi?
– Šoku tikriausiai nuo tada, kai pradėjau vaikščioti. Klaipėdoje, dar būdama mokinukė, baigiau muzikos mokyklą, choreografijos specialybės studijas. Baletas, „Žuvėdra“ ir liaudies šokiai – puikus derinys, bet pasirinkau aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau šokis man visada buvo pirmoji saviraiškos priemonė. Labai gera orientuotis erdvėje, suprasti ir išmanyti įvairių stilių šokį, choreografiją, todėl kurti vaidmenį šokio kalba man ne naujiena.
Taip jau nutinka, kad beveik visi mano kūrybiniai darbai susiję su muzika ir šokiu, kartais tenka ir uždainuoti. Todėl Jurijaus choreografinę mintį man buvo labai įdomu įgyvendinti. Aš dievinu jo gebėjimą ištraukti iš artisto visa, kas geriausia. Mes abu šiek tiek panašūs: nekenčiame paviršutiniškai pigiai atliktų šokio kompozicijų, esame kritiški tiems, kuriems nerūpi estetika. Kurti kartu labai gera – generuoji, repetuoji, ieškai nebijodamas, ar supras, pareiški nuomonę, patobulini ir kai kas pavyksta… Todėl visada Jurijaus kompozicijose galima pamatyti išraiškingą, sudėtingą ir žaismingą vaidmenį atliekantį šokėją ar aktorių – tokia ir aš visada norėjau būti.
– Gal tam tikra prasme galėtumėte save laikyti choreografo mūza, nes, kaip suprantu, buvote pirmoji, apie kurią J.Smoriginas pagalvojo kaip apie savo būsimo spektaklio pagrindinę heroję?
– Nedrįsčiau savęs taip aukštai pakylėti, manau, tikresnių mūzų aplink jį yra ir be manęs. Bet reikia pripažinti, kad aš jį kažkaip įkvepiu, žinau, kad jam gera dirbti su manimi, po repeticijos ar spektaklio jaučiu nuoširdų jo žvilgsnį ir padėką: už darbą, bendrą kūrybiškai įgyvendintą mintį. Ir bara jis mane kažkaip kitaip, tik man suprantamai, sakyčiau, su nepaprastu įkvėpimu, kurį, matyt, tik abu suprantame.
Pamenu, kai šokių projektas jau buvo besibaigiantis, Jurijus mestelėjo mintį, kad jam būtų labai smagu sukurti su manimi spektaklį, kuriame galėčiau ne tik šokti, bet ir suvaidinti kad ir kokią Matą Hari. (Juokiasi.) Tačiau tada tai buvo tik idėja, o paskui aš antrą kartą tapau mama, dirbau kituose projektuose. O tuo metu, kai Jurijaus idėjos tūpė ant scenos, kartu nutūpė ir mano mielos kolegės, draugės Inetos Stasiulytės kuriama Mata Hari – nuostabu, ar ne? Todėl sakyti, kad „mūza Čepukonytė įkvėpė kurti Matą Hari“, būtų labai drąsu ir net truputį įžūloka.
– Ar sunku vaidinti, kai prieš tave Matą Hari suvaidino I.Stasiulytė?
– Ir taip, ir ne. Mes su Ineta esame panašios ir kartu skirtingos aktorės, todėl ir vaidmuo scenoje kitoks. Žinoma, choreografiją teko šiek tiek patobulinti, kai kurias vietas pakeisti, nes mano ir Inetos fizinės galimybės skiriasi. Bet iš esmės šokio kompozicijos ir net pakėlimai (jų visada laukiu vildamasi neišsitėkšti) išliko tokie patys. Tačiau aktoriniai prisitaikymai, vaidmens kūrimas ir jo gyvenimas scenoje visiškai kitoks. Mano Mata Hari kitokia. Negaliu lyginti, nes nemoku. Negalėčiau vaidinti kaip kita aktorė, nemoku kopijuoti. Žinau aplinkybes, kuriomis turiu veikti, žinau istoriją, tekstus, mizanscenas, tačiau išgyvenu kitaip.
Žinoma, sunku sukurti ką nors nauja, kai prieš tave tą patį vaidmenį labai gerai sukūrė kita aktorė, visada truputį jaudiniesi, ar pavyks taip pat puikiai prisijaukinti vaidmenį. Tačiau kai pradedi dirbti, kurti savaip suprantamą veikėjo charakterį, judesį, pamiršti tai, kas buvo, ir viskas tarsi randasi iš naujo. Kiekvieną kartą į sceną einu tarsi pirmą ir paskutinį kartą, todėl man nesunku – man gera.
– Kokia yra tavo Mata Hari?
– Ji labai įdomi moteris, sutrikusi ir pakibusi tarp prisiminimų ir tikrovės, tarp melo ir tiesos, tarp meilės ir skausmo. Mano Mata Hari įsitikinusi, kad viskas, kas vyksta šią akimirką, tai tik blogas sapnas, ji tuoj prabus ir viskas pasikeis: tamsą ir drėgmę pakeis saulė ir šiluma, o priešais save matys ne perkreiptą paniekos ir geidulio, o mylinčio žmogaus šypseną. Meilė – štai kas padaro žmogų laimingą net ir paskutinę akimirką.
– Ar jums, kaip moteriai, šis personažas artimas?
– Kiekviena moteris turi keletą personažų, kuriuos tam tikrais gyvenimo momentais „pasimatuoja“: naivios mergaitės, namų šeimininkės, mamos, karjeristės, viliokės... Net neabejoju, kad ne tik aš, bet ir kiekviena kita moteris turi Matos Hari bruožų. Man šis personažas artimas meniška prigimtimi, aistra šokiui, idėjai, užsispyrimu ką nors pasiekti ir didžiule meile vaikams. Bet tai, ką išgyvenau kurdama šį vaidmenį, galvodama apie jį, neatskleisiu – tai tegu lieka mano mintyse.
– Kas buvo sunkiausia kuriant šį vaidmenį?
– Sunkiausia tai, kad šiame spektaklyje susipina draminis veiksmas ir choreografinis pastatymas. Man reikia ir šokti, ir vaidinti, kalbėti. Tai labai įdomu, bet aš scenoje ne viena, yra partneriai šokėjai, o svarbiausia, kad yra Mata Hari – pagrindinė šokėja Giedrė Stankevičiūtė, kurianti šį vaidmenį šokio kalba. Aš turiu vienu metu įsikūnyti ir į savo, ir į jos vaidmenį, savotiškai viską sujungti.
Spektaklis pastatytas tarsi kino filmas iš siužetiškai atskirų scenelių, todėl turi paleisti fantaziją, kuri gali nunešti labai toli – iki pat Indonezijos. To linkiu ir žiūrovams.
Šokio spektaklis „Mata Hari“. Balandžio 7 d. 18 val. 30 min. Vilnius, Lietuvos rusų dramos teatras.
