Vienas žymiausių šį mėnesį vyksiančio festivalio „Kaunas Jazz“ svečių – vokiečių trimitininkas Tillis Brönneris. 43-ejų muzikantas yra ne tiktai džiazo, bet ir televizijos žvaigždė.
Džiazas nėra muzika tik gurmanams. Šią tiesą T.Brönneris sėkmingai įrodinėja jau du dešimtmečius.
Šiandien jis – vienas brangiausiai apmokamų džiazo muzikantų Europoje, turintis namus Berlyne ir Los Andžele. Trimitininko, kompozitoriaus, dainininko kolekcijoje – 18 albumų, „Echo“ apdovanojimai (vokiškas „Grammy“ atitikmuo), daugybė bendrų projektų ne tik su džiazo žvaigždėmis, bet ir, pavyzdžiui, su JAV reperiu Snoop Doggu.
Viso to Tillis pasiekė muzika, kuri domina ne tik džiazo specialistus, bet ir popmuzikos klausytojus. Galima pridurti – ir puikiai susikurtu įvaizdžiu.
Kai T.Brönneris žengia ant raudonojo kilimo, fotografų blykstės spragsi taip pat dažnai, kaip žengiant aktoriams ar modeliams. Jis – jaunatviškas, visada pasitempęs, stilingas ir puikiai bendraujantis – tai įrodė prieš keletą metų, kai tapo Vokietijos TV šou „X faktorius" teisėju.
Džiazo popžvaigždė? Galima sakyti ir taip. „Kaunas Jazz“ Tillis balandžio pabaigoje koncertuos greta „Naturally 7“, Gregory Porterio ir kitų ryškių 25-metį švęsiančio festivalio svečių.
Artėjant festivaliui T.Brönneris davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Lietuvoje grosite pirmąsyk. Su kuo siejate mūsų šalį?
– Pirmiausia pagalvoju apie neįtikėtinai stiprią krepšinio rinktinę. Vokietijos krepšinio rinktinėje turiu draugų, todėl 2003-iaisiais buvau Europos krepšinio čempionate Švedijoje. Savo akimis mačiau, kaip lietuviai žiauriai sudaužė vokiečius (22 taškų skirtumu. – Red.). Prieš kiekvieną Europos čempionatą bijau, kad mūsiškiams netektų žaisti su jūsiškiais.
– Prieš pusmetį išleidote albumą „The Movie Album“, kuriame skamba melodijos iš žinomų kino filmų. Jis vadinamas labiausiai „popsiniu“ jūsų darbu. Ar tokia muzika skambės ir Kaune?
– Ne, į Kauną atvykstu su savo kvintetu, o filmų melodijos pritaikytos atlikti su orkestru. Gal porą jų pagrosiu, bet jos nebus koncerto esmė.
Daugiausia skambės muzika iš keleto naujausių mano albumų, taip pat labai ritmingo disko „Blue Eyed Soul“. Daug kūrinių, įkvėptų aštuntojo ir devintojo dešimtmečių muzikos, taip pat jau mirusio garsaus trimitininko Freddie Hubbardo. Bus daug improvizacijos.
– Naujausiame albume įrašėte dainą su kitu „Kaunas Jazz“ svečiu – populiariuoju amerikiečių dainininku G.Porteriu. Jūsų koncerto vakarą jis jau bus Kaune – ar galime tikėtis jūsų dueto?
– Dar niekada scenoje nesame pasirodę kartu. Jei tai įvyks, Kaunas pamatys pasaulinę premjerą. (Juokiasi.) Puikus sutapimas, aš – už!
Gregory yra ne tik fantastiškas dainininkas, bet ir labai mielas žmogus. Girdėjau, kad jis džiugiai veliasi į tokius improvizuotus pasirodymus, man būtų smagu.
– Sakoma, kad jis, kaip ir jūs, keičiate džiazo veidą. Kuriate ir atliekate muziką, kuri skirta ne snobams, o didesnei auditorijai.
– Turbūt tai tiesa. Jaučiuosi kaip pamokslininkas, bandantis atnešti džiazą į kuo daugiau namų. Pamėgau džiazą, nes daug kartų klausiausi tų pačių įrašų. Tam prireikė laiko. XXI amžiuje žmonės to laiko nebeturi – jiems turi patikti iškart. Juk pasirinkimas toks didelis.
Esu parašęs knygą, kurioje apie tai kalbu. Daugumai žmonių patiktų džiazas, bet jie to nežino, neturi laiko tuo susidomėti. Todėl prie džiazo juos reikia pripratinti kūriniais, kurie neatstumtų. 80 procentų to, ką dainavo Frankas Sinatra, yra džiazas, o jo balsas patinka beveik visiems.
Džiazui išpopuliarėti trukdo jo įvaizdis – neva tai išskirtinai sudėtinga muzika, kuriai reikia daug susikaupimo. Man labai patinka avangardinis džiazas, bet jis niekada nebus populiarus. Tai, žinoma, nereiškia, kad jo nereikia puoselėti ir saugoti.
Tiesiog jei dabartinei jaunajai kartai kiši labai sudėtingą džiazą, ji nusisuks ir ateityje ši muzika apskritai nebeturės klausytojų. Manau, kad tiek lengvesnio, tiek sudėtingo džiazo kūrėjai turėtų tai suprasti ir neskirstyti šios muzikos į rimtą ir nerimtą.
Gal žmonės, kurie išgirs mano muziką, vėliau norės kapstytis giliau ir klausytis sudėtingesnio džiazo. Tokia mano misija.
– Ar pamenate akimirką, kai apsisprendėte, kad tikrai būsite džiazo muzikantas?
– Puikiai. Grojau mokyklos bigbende – labai senamadišką muziką, Glenno Millerio ir kitų panašių kompozitorių. Bigbendo bosininkas buvo vyresnis, turėjo mašiną. Kartą jis automobilyje paleido kasetę ir pasakė – Tilli, noriu, kad tai išgirstum.
Tai buvo amerikiečių saksofonininko Charlie Parkerio įrašas. Jausmas buvo toks, kad iki tol mano gyvenimas buvo tik juodas ir baltas, o tą akimirką įgijo spalvų.
Klausydamasis pajutau tokį malonumą, kaip per pirmąjį seksą, aš nejuokauju. Kažkas tiesiog sprogo mano smegenyse ir kūne. Supratau, kad ką tik patyriau tai, ko niekada nepamiršiu. Net ir šiandien, kai klausausi Ch.Parkerio, jaučiuosi taip pat. Fantastiška, visas taisykles laužanti, bet ir patraukli, seksuali muzika.
– Esate grojęs su dešimtimis žinomų labai įvairių atlikėjų – nuo Kurto Ellingo iki Annie Lennox ir Carlos Bruni. Kuri muzikinė pažintis jums įsiminė labiausiai?
– Su amerikiečių dainininku Marku Murphy, su kuriuo prieš keliolika metų įrašiau plokštelę „Blue Eyed Soul“. Jam – 82-eji, mano akyse jis vis dar geriausias džiazo dainininkas pasaulyje. Fantastiškas virtuozas, puikiai perteikiantis dainų tekstus. Jis – mano dievukas, nėra dalykų, kurių jis nesugebėtų padaryti su savo balsu.
– Pernai išleidote fotografijų knygą. Kas tai – tiesiog laisvalaikio pomėgis ar aistra?
– Pradėjau fotografuoti prieš šešerius metus. Prieš tai mano aistra buvo maisto ruošimas. Labai patiko, bet supratau, kad labai geru virėju netapsiu. Kodėl? Juk maistui ruošti reikia laiko, o jo aš niekada neturiu.
Kai mečiau tai, užėjo toks niežulys – norėjosi kokio nors pomėgio. Lyg tyčia garsi Vokietijos kompanija „Leica“ man paskolino fotoaparatą ir pasiūlė pabandyti. Pabandžiau – patiko.
Po kiek laiko išdrįsau parodyti savo darbus vienai leidyklai – jos vadovas pasakė, kad tas nuotraukas būtinai reikia išleisti. Dabar fotografija užima didžiąją mano laisvalaikio dalį.
Pradėjau fotografuoti bičiulius – muzikantus, sportininkus, politikus. Knygoje yra mano darytos muzikantų G.Porterio, Quincy Joneso, Kenny Garretto, didžėjaus Davido Guettos, plaukiko Michaelo Phelpso ir kitų žinomų žmonių nuotraukos. Pernai rudenį knyga pristatyta didžiausioje pasaulio fotografijos mugėje. Pradėjau nuo portretų, bet dabar rengiu ir mados fotosesijas, fotografuoju peizažus.
– O nuogas moteris?
– Jas irgi. (Juokiasi.) Tai nėra taip paprasta, kaip daug kam atrodo. Fotografuoti aktus taip, kad kūnas atrodytų meniškai, kad tai neatrodytų pornografija, – iššūkis. Be to, reikia didžiulio modelio pasitikėjimo. Šiuo požiūriu tai panašu į bendrus muzikos projektus.
– Jūs esate kviečiamas ne tik į džiazo festivalius, bet ir į Vokietijos aukštuomenės pokylius, įtakingiausių žmonių apdovanojimų ceremonijas. Kiek jums svarbus toks populiarumas ir dėmesys?
– Man gyvenime pasisekė. Esu žinomas, pakankamai uždirbu. Kartais norisi įsižnybti į šoną – oho, nemažai pavyko nuveikti. Bet man 43-eji, tai tik mano kelionės pradžia.
Kita vertus, džiazo muzikantui beveik neįmanoma tapti turtuoliu – tokiu, kad galėtum nebesukti galvos dėl pinigų. Džiazo muzikanto gyvenimas – daugybė kelionių ir koncertų, dėl to nukenčia asmeninis gyvenimas.
Populiarumas negali būti svarbiau už meilę džiazui. Pažiūrėkite, kas dabar vyksta, – kone kiekvieną savaitę išgirstame apie garsaus vyresnės kartos muzikanto mirtį. Mūsų, jaunesniųjų, pareiga – toliau nešti džiazo vėliavą, groti iš širdies.
T.Brönnerio vaizdo klipas „Cinema Paradiso“:
