Pastarasis atsisveikino su darbu dėl esą „šventvagiškos“, krikščionių jausmus įžeidusios Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ inscenizacijos. Jaunas režisierius Timofėjus Kuliabinas šiame spektaklyje pavaizdavo Tanhoizerį kaip šių dienų kino režisierių, kuriantį filmą apie Jėzų, patekusį į Veneros erotišką grotą, o to filmo afiša spektaklyje vaizdavo Nukryžiuotąjį tarp apsinuoginusios moters kojų.
„Sunkiai įsivaizduoju žmogų, kurio tikėjimą palaužia apsilankymas teatre. Jei tikėjimas tvirtas, kokį pavojų jam gali sukelti spektaklis? – ironizavo D.Černiakovas. – Teatro tikslas yra pasakoti apie realų gyvenimą. Gyvenimo mes negalime „pakoreguoti“, tad kodėl manome, kad įmanoma taisyti teatrą?“.
V.Černiakovas laiške patikino, kad joks menininkas savo kūriniu negali siekti kažko įžeisti.
„Aš pakankamai ilgai dirbu teatre ir pats daug kartų buvau kaltinamas cinizmu, vulgarumu, pagieža, apjuodinimu ir netgi sabotažu po to, kai kuo nuoširdžiausiai stengiausi žmonėms papasakoti apie tai, kas man atrodė gražu. Todėl gerai įsivaizduoju psichologinės žalos, kurią patyrė T.Kuliabinas, mastą. Kas už ją atsakys?“ – retoriškai klausė režisierius.
Anot D.Černiakovo, visuomenėje visada bus žmonių, norinčių „viską standartizuoti“ ir nurodinėti, „kaip turi būti“. „Jei toks marginalinis požiūris jau tapatinimas su valstybine politika, mes tikrai atsidūrėme dideliame pavojuje. Tai, kas vyksta šiandien, yra ne kas kita, kaip Rusijos teatro genocidas“, – tvirtino menininkas.
Rusijos prezidento administracijos galva Borisas Magomedovas jau pranešė agentūroms apie Kremliaus ketinimą įteisinti teatrų repertuaro tvirtinimo sistemą, kad nepasikartotų tokie „šventvagiški skandalai“, kaip „Tanhoizerio“ inscenizacija.
„Valstybiniai teatrai neturi teisės įžeidinėti tikinčiųjų“, – pabrėžė Kremliaus pasiuntinys.
Parengė Austė Radžiūnaitė
