„Korkyto užkeikimas“ neseniai vykusiame Kazachstano teatrų festivalyje „Teatrų pavasaris-2015“ pelnė geriausio spektaklio apdovanojimą, o Korkyto vaidmens atlikėjas Dulyga Akmolda apdovanotas kaip geriausias aktorius.
Tačiau tai ne vienintelis lietuvių režisieriaus spektaklis Kazachstane. Praėjusių metų spalio-lapkričio mėnesiais J.Vaitkus toje šalyje vieną po kito pastatė du spektaklius – ukrainiečių dramaturgės Anos Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai“ Astanos M. Gorkio rusų dramos teatre (premjera – 2014 m. spalio 16 d.) ir jau minėtą kazachų poeto ir dramaturgo Iran-Gaijypo (Iranbekas Orazbajevas) poetinę dramą „Korkyto užkeikimas“ Almatoje (premjera – 2014 m. gruodžio 4 d.).
Kaip po premjeros rašė O.Malyševa, „naudodamas vaizdo projekciją, spektaklyje „Korkyto užkeikimas“ J.Vaitkus dramos siužetą sujungė su realia pjesės autoriaus Iran-Gajypo ligos istorija, kai šis gulėjo ligoninėje ir garsiai deklamavo monologą tarsi maldą. Šis vaizdas yra vaidinimo pradžia ir pabaiga, jo projekcija rodoma skaidriame ekrane, pro kurį galimą įžvelgti ir Korkyto siluetą.
Peršasi išvada, kad Korkyto legenda, suvaidinta M.Auezovo trupės, netikėtai pavyko gyva ir realistiška, nors buvo logiška tikėtis, kad J.Vaitkus siekė pavaizduoti herojaus legendą ir jo mitą. Bet kuriuo atveju galima konstatuoti, kad pastangos įveikti senovinį kazachų teatro sąstingį režisieriui daugmaž pavyko. Tik gaila, kad prie standartinio klasikinio-komedijinio šio teatro repertuaro pripratęs žiūrovas po šio spektaklio nuvargęs atsiduso – nuobodu“, – pastebėjo kazachų teatro apžvalgininkė.
Su Jonu Vaitkumi apie darbą Kazachstano teatruose kalbėjosi Julijus Lozoraitis.
– Kaip Jūsų kūrybiniame žemėlapyje atsirado Kazachstanas ?
– Mano kūrybiniai kontaktai si Kazachstanu užsimezgė prieš trejus metus, kai buvau pakviestas vadovauti tos šalies teatrų festivalio žiuri komisijai. Vėliau, kai mūsų teatras Sankt Peterburge, festivalyje „Baltijos namai“ parodė mano pastatytą spektaklį Aleksandro Vedenskio „Eglutė pas Ivanovus“, jį pamatė Astanos miesto Rusų dramos teatro vadovas Erkinas Kasenovas. Tuomet sulaukiau iš jo pasiūlymo pastatyti spektaklį Kazachstane pagal kazachų autoriaus pjesę. Taip susiklostė, kad jo siūlytą pjesę pastačiau Almatoje, o jo teatre pastačiau A. Jablonskajos „Stabmeldžius“.
O kai susipažinau su šiuolaikinio kazachų poeto Iran-Gaijypo pjese „Korkyto užkeikimas“, ji pasirodė man įdomi ir priimtina. Ji pasakoja apie įvykius iš kazachų istorijos iš IX-X a., apie jų legendinį dainių vardu Korkytas ir apie kazachų etnografinį muzikos instrumentą kobyzą. Esu iš anksčiau žinojęs apie tą unikalų muzikos instrumentą, jis kažkiek savo skambesiu primena smuiką, turi dvi stygas, braukiamas stryku, ir yra laikomas vertikaliai. Jo skambesys yra panašus į žmogaus balsą, skleidžia minorines intonacijas, tarsi aimanas. Dabar jį dažnai naudoja kaip koncertinį instrumentą, bet, mano galva, jis tam netinka, jis pritaikytas individualiam meditavimui gamtoje arba jurtoje.
Kompozitorių Algirdą Martinaitį, kuris rašė spektakliui muziką, taip pat sudomino šis ypatingas instrumentas ir jo unikalios galimybės. Juo grojo ir dainas dainavo ir legendinis kazachų dainius ir šamanas Korkytas, keletas jo kūrinių yra išlikę ir atliekami iki šiol. Legendos pasakoja daugiau, ir apie jo gyvenimą, ir apie jo muziką, apie ypatingą jo ryšį su to krašto gamta. – Kaip susiklostė, kad per du mėnesius Kazachstane, dviejuose skirtinguose miestuose, sostinėje Astanoje ir buvusioje sostinėje Almatoje, pastatėte du spektaklius?
– Mūsų Rusų dramos teatras 2012 metais lankėsi Kazachstano sostinėje su Mariaus Macevičiaus „Prakeikta meile“ ir pelnė ten sėkmę. Taip pat ir Astanos Rusų dramos teatro vadovai buvo apsilankę mūsų teatre Vilniuje ir jiems patiko spektaklis pagal Anos Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai“. Jie pasiūlė man šią pjesė pastatyti pas juos. Supratau, kad negaliu mūsų spektaklio kartoti Kazachstane, privalau taikyti kitokį pastatymo principą.
Praėjusią vasarą buvau nuvykęs į Astaną ir keletą sykių repetavau „Stabmeldžius“. Turėjau iš jų tarpo asistentą, kuris, man išvykus, toliau vadovavo repeticijoms. Kuomet atvykau baigiamajam periodui, dvi savaites repetavome itin intensyviai, nuo ryto ligi vakaro. Kiti spektakliai tuo metu teatre nebuvo vaidinami, todėl su manimi buvo visa aktorių grupė. Aktoriai dirbo entuziastingai, be ypatingų kliūčių pasiekėme reikiamą rezultatą. Pritaikiau itin asketišką spektaklio principą. – Kazachų teatrinė kritika rašė, kad Jūsų pasirinktas principas itin nustebino Astanos publiką, nes aktoriai vaidino užsimerkę ir praktiškai nejudėdami. Kaip į tai reagavo patys kazachų aktoriai?
– Toks vaidybos principas jiems buvo absoliuti naujovė, kardinalus iššūkis. Jie dar nebuvo panašaus teatro nė matę, nė ragavę, jiems nebuvo tekę susipažinti su tokia stilistika. Ir man buvo žingeidu, ar bus įmanoma juos nukreipti šiuo keliu.
Iš pradžių mes repetavome su judesiu – aktoriai blaškėsi, muzikavo, improvizavo kūnu, mimika ir balsu. Tačiau po truputį visą tą išorinį piešinį mes transformavome į aktorių vidinę dinamiką. Taip „sugniaužta“ prieš tai buvusi intensyvi išorinė aktorių energija pradėjo spinduliuoti ypatingai intensyvią emociją, dinamišką balsinę raišką. Pirmąsyk tokį principą naudojau „Antigonėje“ 1986 m. su jaunais studentais (iš pradžių Kauno dramos teatre, vėliau – Vilniuje, akademiniame dramos teatre). Tokį principą, kaip tarpinį repeticijų etapą, naudoju ir dažniau – pvz., statydamas Čechovo „Žuvėdrą“ Sankt Peterburge, teatre „Baltijskij dom“. Ten netgi buvo norėta vaidinti du to spektaklio variantus – dinamišką ir statišką. Vėliau atsisakėme tos minties, nes tapo aišku, kad ir su statišku variantu derėtų dar daug dirbti, jis irgi privalo turėti savo „mini-mizanscenas“.
– Spauda pažymėjo, kad publikos dalis (pvz., svečiai iš Rusijos ambasados) demonstratyviai apleido žiūrovų salę, kai iš scenos nuskambėjo keletas rusiškų keiksmažodžių, esančių pjesėje. Ar tokia leksika yra kažkas išskirtinio Kazachstano teatrų žiūrovams, ar tai prieštarauja tos šalies teatro tradicijoms?
– Manyčiau, kad toji „nenormatyvi leksika“ galėjo šokiruoti tik tą publikos dalį, kuri nepažįsta realaus gyvenimo, o tokių žmonių pasitaiko tarp bet kurios šalies žiūrovų. Jie nesuvokia, kad teatras turi teisę ir privalo kalbėti iš scenos visomis ir visokiomis kalbomis, kurios skamba gyvenime. Tik taip teatro menas bus paveikus. Tai daroma anaiptol ne tam, kad tuo būtų pasigrožėta ar pasimėgauta, o kadangi tai irgi yra teatro meno įrankis.
Daug kas jiems buvo nauja. Ir požiūris į kūno sceninę plastiką, ir į balso reikšmę scenoje, ir į balso materiją. Jie pamatė, kad ligi tol per menkai vertino tuos plastikos, sceninio balso dalykus.
– Jūs turite itin specifinę patirtį, kadangi dabar jau pažįstate ir vaidinančius Lietuvos rusus, ir Kazachstano rusus aktorius. Ar jie turi specifinių profesinių skirtumų? Ar daug pastangų Jums kainavo Kazachstano aktorius palenkti į savąjį meninį „tikėjimą“?
– Be abejonės, skirtumas buvo jaučiamas, kadangi skiriasi pirmiausia jų vaidinamų pjesių sąrašas. Kazachstano rusų dramos teatro repertuaras yra itin tradiciškas, ten stengiamasi išlaikyti rusišką švietėjišką repertuaro kryptį. Daug stato ir inscenizuoja klasikinių Čechovo, Turgenevo, Dostojevskio kūrinių. Taip pat, kaip ir kitų šalių rusų dramos teatruose, repertuare apstu pramoginių pastatymų.
Teko su jais paplušėti. Jie scenoje įpratę vis daugiau „plasnoti“ ir „skeryčiotis“. Prakaituojančių tarp jų buvo daug, tačiau naudingai prakaituojančių – ne. Jiems buvo sunku atsisakyti to, ką ir kaip darė iki tol. Sunku susivokti per trumpą laiką, kaip gyvuoti scenoje pagal kitus sceninio laiko standartus, kitą dinamiką, energetiką. Repetavome po septynias valandas per dieną ir sugebėjome parengti dvi aktorių sudėtis. Visi jie vienodu lygiu pasirengė premjerai. Spektaklis buvo rodomas Astanos rusų dramos teatro didžiojoje salėje, kuri nėra didelė, talpina arti dviejų šimtų žiūrovų. Ir pats teatras, kaip bebūtų keista, yra pakankamai senas.
Premjera praėjo labai gerai. Savaime suprantama, buvo ir tokių vyresnio amžiaus žiūrovų, kurie iškart pabėgo po pirmo nuskambėjusio keiksmažodžio, bet likusiems visa tai nekliudė. Svarbu, kad ir kiti to teatro aktoriai, neužimti spektaklyje, taip pat gerai įvertino mūsų spektaklį ir pareiškė norą bendradarbiauti ateityje. Man esant Kazachstane, buvo suvaidintos dvi premjeros, spektaklis toliau rodomas.
– Kitas Jūsų pastatytas spektaklis „Korkyto užkeikimas“ Almatos miesto teatre – koks jis, palyginus su pirmuoju?
– Pirmas spektaklis buvo pastatytas kuklioje scenoje, antrasis – didžiulėje, kokią turėjau ir statydamas spektaklius Sankt Peterburge, teatre „Baltijskij Dom“. Čia vaidino 30 aktorių, dalyvavo jaunų aktorių choras, kurie buvo ir gulbės, ir gervės, ir mergelių temos atlikėjai. Tai buvo vienos dalies, pusantros valandos trukmės reginys.
– Kazachų spaudoje minėjote, kad, statydamas šį spektaklį, iš dalies pasitelkėte ir savo ankstesnių spektaklių Lietuvoje patirtį. – Turėjau galvoje pirmoje eilėje 1984 m. Kaune mano statytą Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos „Strazdą žalią paukštį“, muzikinį spektaklį apie kunigą poetą Antaną Strazdą. „Korkyto užkeikimas“ – irgi apie poetą, ir jame taip pat daug muzikos.
Daugiaplaniškumas, rituališkumas glūdi pačioje medžiagoje. Nuodugniai dėstomas ritualas, kaip privalėjo būti pagamintas kobyzas, iš arklio akūtų privalėjo būti stygos ir strykas, deka buvo gaminama iš kadagio medžio ir balto kupranugario odos.
Valtis, pavaizduota spektaklyje, reiškė mirtį. Korkytas visą laiką bėgo nuo mirties. Jam vaidenosi, kad mirtis nuolat jį persekioja. Spektaklyje yra ir laidotuvės, ir šamano mėginimai atgaivinti mirusį kūną. Vaidinime dalyvauja ir pats autorius, jis buvo nufilmuotas, ir jo projekcija yra sceniškai sujungta su Korkyto istorija.
Vaidinama kazachų kalba, bet repetavome rusiškai. Turėjau pjesę ir originalo kalba, ir jos pažodinį vertimą į rusų kalbą. Iš viso to mačiau, kaip skamba kazachų kalba, kokias prasmes ir emocijas ji skleidžia. Kuomet mano ausis nesulaukdavo kai kurių vibracijų, tuomet aiškinomės tuos dalykus, siekėme skambesio adekvatumo, nes emocijų plotmėje galioja tie patys dalykai, nepriklausomai nuo kalbos. Beje, su panašia problema buvau susidūręs ir anksčiau, repetuodamas Norvegijoje. Išgirdau aktorius kalbant scenoje savo kalba, ir susimąsčiau, kodėl ta jų kalba skamba taip formaliai? Pasirodo, jų kalba taip pat turi visas tas pačias intonacijas, kaip ir lietuvių, tik jie įpratę scenoje tekstu iliustruoti žodžių prasmę. Jie ne išgyvena, ne perteikia savo emocinę būseną, o taria informatyviai. Todėl rezultatas – ypatingai buitiška kalba, o to teatre negali būti. Tuomet pradėjau juos „presinguoti“, stengtis perlaužti, ir įsitikinau, kad ir Norvegijos teatre, ir Kazachstane – tos pačios emocijos ir intonacijos, tik dera sugebėti visa tai pažadinti.
– Ar labai skiriasi Kazachstano rusų ir kazachų aktoriai?
– Be abejonės, skiriasi – pirmiausia tai pasakytina apie atmosferą teatre. Žmonės itin skirtingi. Jų kūrybinis konservatyvumas yra panašaus lygio, ir kazachų teatre yra daug pramoginio teatro. Bet jie pakankamai dažnai kviečia stiprius režisierius iš užsienio. Pas juos yra stačiusi ir Ariane Mnouchkine iš Prancūzijos, ir (tiesa, kitame jų teatre) Romanas Viktiukas iš Maskvos...
Jie stengiasi plėsti savo galimybes, bet ir jų šalyje kultūros biudžetas yra nuolat karpomas. Pavyzdžiui, man ten esant, benzinas staiga pabrango dvigubai, vadinasi, dvigubai padidėjo su transportu susijusios išlaidos. Aktorių algos menkos, jie uždarbiauja serialuose ar vestuvėse, sunkiai suduria galus.
– Ne paslaptis, kad mums dažnai Vidurio Azijos, Kazachstano kultūrą suvokti trukdo tam tikri lėkšti stereotipai. Kas naujo Jums atsivėrė per tokį betarpišką kūrybinį bendravimą?
– Jaučiausi ten ganėtinai komfortiškai. Jie šilti, draugiški žmonės, kažkuo man pasirodė panašūs į japonus – pagal jų kuklumą, geranoriškumą. Jų aktoriams galbūt kiek trūksta susitelkimo, susikaupimo, fiksavimo, jie nuolat atrodo išsiblaškę, išsidraskę, bet galbūt jų gyvenimo būdas trukdo jiems susikaupti. Tuo pat metu teatre jie turi daug darbų – nuo devintos ryto prasideda vokalo, sceninio judesio pamokos. Teatras neturi vyr. režisieriaus, vadovauja meno taryba.
Jie gerai valdo balsus, bet jų dainavimas yra tradicinis, chorinis. Jie nemoka keisti balsų, jeigu liepi jiems dainuoti, pvz., „netaisyklingai“. Jie to nesupranta, nes yra išmokyti tradicinio chorinio dainavimo.
Jų šokiai – irgi dažniausiai tradicinės choreografijos. Kuomet jiems reikia įvykdyti kažką naujo, jiems kažko akivaizdžiai pritrūksta, bet tai yra ne jų kaltė. Šiaip jie yra atidūs, atlaidūs, kartais būna nedisciplinuoti, kartais – pasimetę. Publika per spektaklius neišeina, nemaigo telefonų, nešviečia ekranėliais. Tai rodo, kad ir kitokia, nei jie pratę, teatrinė kalba juos veikia, jie atviri tokiems dalykams.
Teko pabuvoti ir jų laidotuvėse, kai mirė vienos aktorės tėvas. Nuvykome pažiūrėti, kaip ten viskas vyksta. O vyksta, mūsų akimis žiūrint, itin drastiškai. Laidojo pagal jų papročius, su visais privalomais ritualais ir giedojimais. Mirusįjį, suvynioję jį į drobę, įdeda į dėžę, kuri nėra panaši į karstą. Moterys dalyvauja apeigose iš atokiau, jos visąlaik vyrams už nugarų, iš ten jos gieda, rauda. Jos į kapines neina, ten numirėlį lydi tik vyrai. Tie gilūs įspūdžiai pravertė paskui, statant spektaklį.
– Ar europietiška civilizacija juos stipriai paveikė ?
– Per visą mūsų buvimo laiką gatvėse nepastebėjau nė vieno girto. Teatrai taip pat neturi tokių problemų. Jų jaunimas atrodo santūriai.
Jie bijo tik valdininkų ir jų sprendimų, nes nuo jų priklauso materialiai, todėl jie stengiasi neerzinti funkcionierių. Savo nacionalinio orumo stengiasi neafišuoti. Almaty mieste yra daug rusakalbių, ir patys kazachai yra ten patyrę tautinę nelygybę.
– Ar Almatos teatro trupė pajėgtų suvaidinti „Karalių Lyrą“?
– Manau, kad pajėgtų. Jie savo repertuare neturi „Lyro“, bet yra „Otelas“, „Romeo ir Džiuljeta“. Beje, Iram-Gaijypas yra jų itin stiprus šiuolaikinis dramaturgas, sukūrė apie pusšimtį pjesių, viena iš jų, itin įdomi, yra apie Čingischaną. Juk Čingischanas yra kilęs iš tų kraštų.
– Ar tai reiškia, kad Vilniuje, Rusų dramos teatre galime sulaukti spektaklio apie Čingischaną?
– (Pusiau juokais) Kodėl gi ir ne? Bet tuomet Čingischaną čia privalėtų vaidinti kazachas aktorius. Žinau vieną tokį, kuris tikrai sugebėtų tai padaryti.
menufaktura.lt
