Kai užpernai festivalis „Kaunas Jazz“ pasikvietė šį aksominio balso vokalistą, jis dar nebuvo toks žymus kaip šiandien.
Pernai G.Porteris laimėjo „Grammy“ statulėlę ir iškilo į kosmines karjeros aukštumas – jį nuolat rodo JAV, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos televizijos. Jo naujausias albumas „Liquid Spirit“ yra vienas geriausiai perkamų pastarojo dešimtmečio džiazo įrašų, su Gregory dirbti veržiasi Herbie Hancockas, Vanas Morrisonas ir kitos muzikos legendos.
Prieš dešimtmetį vaizdas buvo visiškai kitoks. Nuo mažens dainuoti mėgęs G.Porteris paauglystėje vis dėlto nusprendė rinktis amerikietiškojo futbolo žaidėjo karjerą.
Jis laimėjo universiteto stipendiją ir buvo tituluojamas būsimąja šio sporto žvaigžde, bet viską nutraukė peties trauma. Svajones apie stadionus teko pamiršti, dainininkas vertėsi atsitiktiniais darbais.
Išdrįsti dainuoti jį paskatino motina. „Mirties patale ji mane privertė pažadėti, kad pabandysiu. Turėjau tesėti pažadą“, – prisimena G.Porteris.
Pirmieji keli pasirodymų klubuose metai nebuvo niekuo ypatingi, bet 2010-aisiais išleistas debiutinis albumas „Water“ pribloškė ir kritikus, ir melomanus.
Tokių lengvų, gražių melodijų, malonaus balso ir prasmingų žodžių buvo pasiilgęs ne tik džiazo, bet ir popmuzikos pasaulis.
Pasipylus koncertams susitvarkė ir dainininko širdies reikalai – per gastroles Rusijoje jis sutiko moterį ir įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio.
Šiandien su žmona Viktorija jis augina dvejų metų sūnų.
Šiuo metu G.Porteris toks trokštamas ir laukiamas, kad dėl interviu su juo reikėjo tartis porą mėnesių. Atsiranda ir reikalavimų – pavyzdžiui, dainininkui jau pabodo pasakoti apie ausis dengiančią kepurę, kurią visada dėvi viešumoje.
Ji jau apaugo legendomis, bet prieš porą metų G.Porteris visas jas išsklaidė – prisipažino, kad po operacijos ant veido liko randų, kuriuos ši kepurė ir slepia.
Balandžio 26-ąją populiariausias planetos džiazo vokalistas sugrįš „Kaunas Jazz“ pasveikinti 25-mečio proga – surengs koncertą Kauno „Žalgirio“ arenoje. Prieš viešnagę jis davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
– Prieš dvejus metus pirmą sykį lankėtės Kaune. Ką prisimenate iš tos viešnagės? – paklausiau G.Porterio.
– Kad daug linksminausi ir iki paryčių buvau klube, dainavau su vietiniais muzikantais. (Juokiasi.) Paprastai taip nesielgiu, turiu saugoti balsą ir ilsėtis, bet turėjau porą laisvų dienų, tad leidau sau padūkti. Buvo smagu.
Žinote, buvau daug festivalių, bet „Kaunas Jazz“ atmosfera unikali. Prisimenu ir puikų koncertą. Susirinko labai įvairūs žmonės – nuo paauglių iki senukų. Paprastai džiazo festivaliuose tokios margos minios neišvysi.
– Į Kauną atvyksite tą pačią dieną, kai festivalyje gros jūsų bičiulis – žinomas vokiečių trimitininkas Tillis Brönneris. Kartu esate įrašę dainą „Stand By Me“.
Ar yra tikimybė, kad kartu ją atliksite Kaune? Tillio jau klausiau – jam tikrai patiktų.
– Matysime. Jei tik bus galimybė, būtinai. Bet dabar mano tvarkaraštis sudėliotas iki minučių.
Kartais atrodo, kad turėsiu laisvą vakarą, o tada paaiškėja, jog teks atsakyti į labai svarbų telefono skambutį ar dar ką nors veikti.
– Šįkart esate pagrindinė festivalio žvaigždė – dainuosite „Žalgirio“ arenoje. Ar mažesnėse salėse atmosfera nebūna geresnė?
– Esu apie tai daug mąstęs. Mano atliekama muzika yra jauki ir asmeniška.
Bet arenos dydis manęs negąsdina. Esu dainavęs didžiulėse salėse ar erdvėse po atviru dangumi – kaip „Royal Albert Hall“ Londone ar „Hollywood Bowl“ Los Andžele. Visur jaučiausi taip, tarsi būčiau nedidelio džiazo klubo scenoje.
– Gyvenime patyrėte daug sunkumų, prastai mokamų darbų, muzikos pasaulyje sėkmės sulaukėte jau artėdamas prie 40-ies. Ar šis populiarumas – tarsi atpildas už visus išbandymus?
– Manau, visi jie buvo reikalingi. Be jų šiandien būčiau kitoks dainininkas, tikrai rašyčiau kitokias eiles.
Nesigailiu, kad mano kelionė buvo nelengva, bet ji tikrai paveikė mano muziką, o kartu gal ir tai, kaip klausytojai ją priima.
– Jūsų balsą dievina ir jaunasis popmuzikos dievukas Samas Smithas, ir legendinis Stevie Wonderis. Koks jausmas girdint tiek komplimentų?
– Norisi prisėsti ir pagalvoti, kas čia darosi. Scenoje būti kartu su S.Wonderiu tiesiog nuostabu. Mano muzikinį skonį formavo trys dalykai – mamos lopšinės, Nato Kingo Cole’o plokštelės ir per radiją girdimos S.Wonderio dainos.
– Esate kartą pasakęs, kad niekada nepadainuojate natos pro šalį, jei tik save gerai girdite. Tikrai?
– Na, visi muzikantai taip sako. (Kvatojasi.) Čia toks būdas išsisukti – jei nepataikysi, galėsi sakyti, kad blogai save girdėjai.
Jei rimtai – padainuoti scenoje taip, kaip skamba įrašas, yra iššūkis. Žiūrovai nė neįsivaizduoja – garso aparatūra, apšvietimas, tai, ką dieną valgei, kiek kartų tą savaitę skridai lėktuvu, – visa tai gali sutrukdyti gerai padainuoti.
– Turite dvejų metų sūnų Demyaną. Kaip jis pakeitė jūsų gyvenimą?
– Retokai jį matau. Mano gastrolių tvarkaraščiai – beprotiški, 200 ir daugiau pasirodymų per metus.
Šį rytą apie tai mąsčiau – tvarkome jo dokumentus, kad galėtų pradėti keliauti su manimi. Norėjau, kad jis pirmuosius dvejus gyvenimo metus leistų namie Niujorke, bet kamuoja ilgesys.
Laukiu dienos, kai šeima galės su manimi vykti į gastroles.
Juk būna laisvų dienų, kurias smagiai galėtume kartu praleisti Europoje, kituose kraštuose.
Manau, po pusmečio ar metų taip ir bus.
– Vienas blogiausių jūsų darbų, apie kuriuos esate pasakojęs, buvo šunų ėdalo fabrike. Vaizdžiai dėstėte, kad ten visą dieną kastuvu stumdėte nugaišusias peles. Ką dirbtumėte, jeigu vieną dieną nebegalėtumėte dainuoti?
– Galėčiau būti virėjas. Žinoma, ne šunims gaminčiau. (Juokiasi.) Mano svajonė – turėti savo restoraną. Mažą, jaukų, 8–10 staliukų ir su gyva muzika keturis vakarus per savaitę.
Gal taip ir nutiks po kokių dešimties metų, kai niekam neberūpėsiu.
– Nebijote eksperimentų – neseniai įrašėte dainą su elektroninės muzikos grupe „Disclosure“. Džiazo muzikantui tai keistas pasirinkimas. Gal jums patinka ir sunkusis metalas ar kinų repas?
– Ne, šitų nesiklausau. (Juokiasi.) Man, pavyzdžiui, patinka George’as Jonesas, garsus kantri muzikos dainininkas. Tai daug ką irgi stebina. Jo balsas įrašuose skamba labai išmintingai – kaip mano senelio.
Man patinka vaikų balsai, vaikų darželio klegėjimas – tai graži muzika mano ausims.
– Scenoje ir už jos visada elgiatės kaip džentelmenas. Vaikystėje savo tėvą matydavote tik per Kalėdas ir Velykas. Iš ko ėmėte pavyzdį?
– Puikus klausimas. Apie tai pats dažnai mąstau. Kai gyvenime yra tokia tuštuma, stengiesi užpildyti ją kitais žmonėmis. Žiūrėdavau į savo draugų tėvus, dėdes, susikūriau sau kitus didvyrius.
Darydavau taip – įsivaizduodavau, kad koks garsus sportininkas ar mėgstamas dainininkas N.K.Cole’as yra mano tėvas. Tos fantazijos padėdavo neliūdėti, bet daug vaikų pasitelkia tokį savisaugos modelį.
– Buvo laikai, kai neturėjote nieko. Kai gavote pirmąjį didelį honorarą, ką už jį pirkote?
– Nusipirkau fotoaparatą „Leica“, dėl kurio jau kurį laiką varvinau seilę. Pamaniau: taip sunkiai dirbau, galiu sau leisti pasilepinti. Juokingiausia, kad bijau jį vežtis į gastroles, nes tas fotoaparatas labai brangus.
O būtent gastrolėse ir matau tai, ką verta fotografuoti, – tiek daug gražių vietų.
Pats ant savęs dėl to pykstu. Bet kiekvieną mėnesį nakvoju 15–20 skirtingų viešbučių, aplankau tiek pat salių, todėl pernelyg ir bijau sudaužyti ar pamesti.
