Tačiau opera dar du kartus grįžo į sceną, iš viso buvo parodyta 18 spektaklių. Paskutinieji, užbaigę VCO sezoną, ne tik nebuvo išsikvėpę – jie netgi labiau hipnotizavo įtaiga, jausminga iki liguistumo aura. Visus tris vakarus pilnutėlė Kongresų rūmų salė dėkojo artistams stovėdama, šaukė „bravo!“ Edgarui Montvidui-Verteriui, Wendy Dawn Thompson-Šarlotei, kitiems artistams ir maestro Gintarui Rinkevičiui.
Subrandino kaip seną vyną
„Labai svarbu, kad Lietuvoje buvo pastatyta ši opera. Net operomanams ji nėra gerai žinoma, išskyrus garsiąją tenoro ariją „Pourquoi me reveiller“. Klausiausi „Verterio“ Kongresų rūmuose jau trečią kartą su didžiuliu malonumu, – džiaugėsi po vieno paskutiniųjų spektaklių muzikologė Živilė Ramoškaitė. – G.Rinkevičius perteikė operos emocijas iki subtiliausių sielos virpesių. Labai patiko jo interpretacija – išraiškinga, vientisa, kupina dinaminių niuansų“.
Pasak muzikologės, E.Montvidas, padainavęs Vilniuje beveik dešimt „Verterio“ spektaklių, šį vaidmenį subrandino kaip seną vyną statinėje.
„Iki šiol nepamirštu ir Lioros Grodnikaitės sukurtos Šarlotės, bet W.Thompson taip pat puikiai įsiliejo į spektaklį kartu su Alberą dainavusiu danu Larsu Molleriu. Tikiuosi, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir spektaklio kūrėjai pasirūpins šios operos įrašu. Juk atliktas didžiulis darbas, o „Verterio“ muzika – nuostabi!“ – kalbėjo Ž.Ramoškaitė.
Rimti darbai tampa utopija
Vis dėlto vargu ar tai įvyks. VCO turi taupyti, kur įmanoma. Nepaisant meninių laimėjimų, trupės skola šiuo metu bene didžiausia per visą „bohemiečių“ istoriją – apie 60 tūkst. eurų.
„Verteris“ buvo unikalus tuo, kad trupė jį pastatė vien iš savo lėšų, uždirbtų rodant „Bohemą“ ir „Užburtąją fleitą“. Tai buvo vienintelis toks projektas per 8-erius „bohemiečių“ gyvavimo metus. Jis išvydo rampų šviesą trupės klestėjimo laikais. Po to, anot D.Ibelhauptaitės, prasidėjo krizė, skolos ir kitos bėdos.
Tiesa, šiemet VCO gavo patalpas biurui, buvo pagaliau pripažinta profesionaliu teatru. Tačiau menininkai teigia negalintys imtis rimtų, nekomercinių projektų.
Mat minėtos skolos didžiąją dalį VCO „uždirbo“ spektaklis jaunimui „Jonas ir Greta“, šiemet pelnęs kūrėjams Auksinį scenos kryžių. Repertuaro jaunimui trūksta, salė „Jono ir Gretos“ spektakliuose, anot D.Ibelhauptaitės, būdavo perpildyta, bet projektas vis tiek prakalė VCO biudžete apie 38 tūkst. eurų skylę.
„Kai valstybės parama yra menka, neįmanoma siekti kokybės nepatiriant nuostolių. „Jonas ir Greta“ – pavyzdys, kad pridėjus prie subsidijos rėmėjų pinigus ir pardavus visus bilietus, vis tiek įklampina skolos. Bilietų į jaunimo spektaklį nepabranginsi, o jam skirtas finansavimas nepadengia nuostolių.
Mūsų šalyje pinigai skirstomi pagal principą – duoti visiems po truputį, kad tylėtų. Tačiau iš tokių lėšų sukurti kokybiško projekto neįmanoma“, – įsitikinusi D.Ibelhauptaitė.
Dėl to šį sezoną neišvydome Kongresų rūmuose planuotos Sergejaus Prokofjevo „Ugninio angelo“ pusiau sceninės versijos. Ir nežinia ar išvysime kitąmet. „Klasikiniais nekomerciniais projektais masinio žiūrovo nepritrauksi, taigi neparduosi ir brangaus bilieto“, – aiškino režisierė.
O projektui gauta parama, jos nuomone, – neadekvati.
Nusipelnė didesnio palaikymo
„Esame ant bedugnės krašto. Mūsų perspektyvos neaiškios, – svarstė D.Ibelhauptaitė. – Kalbos apie solidžią naują salę nutilo – dabar mus norima iškelti į Sporto rūmus. Ten jau dainavome. Tai puiki pramoginių koncertų vieta, bet ji niekada nebus teatras“. VCO vadovė neslėpė mirštanti iš gėdos, kai užsienio solistai nustebę klausia, ar turės dainuoti muzikai nepritaikytoje Kongresų rūmų salėje.
„Pas mus atvyksta rimti menininkai. Jiems nesuprantama, kaip galima dirbti tokiomis sąlygomis. Mes jau nesame daug žadantis jaunimas – mūsų meno kokybė, artistų lygis kalba už save. Per tiek metų parodėme savo galimybes ir norime didesnio palaikymo, kad galėtume eiti toliau“, – dėstė režisierė.
Vilniuje pirmą kartą viešėjusi dainininkė iš Naujosios Zelandijos W. Thompson, kūrusi „Verteryje“ Šarlotę, taip pat prisipažino išsigandusi prastos rūmų akustikos. „Ji mane nustebino, nes orkestras yra puikus, scenos partneriai fantastiški. Jums reikia geresnių patalpų“, – kalbėjo dainininkė.
Tačiau ilgiausiai Kongresų rūmų nepatogumus kentė E.Montvidas, kuriam teko visą „Verterio“ epopėją galynėtis su tirštu šio veikalo orkestru. „Kai orkestras groja ne duobėje, o beveik viename lygyje su solistu, dainuoti yra sunkiau, reikia forsuoti, kad nebūtum užgožtas orkestro, – aiškino solistas. – Norisi kūrybos sąlygų, kurios atitiktų mūsų kuriamą kokybę.
Man keisti net svarstymai, ar reikia naujos salės. Tai savaime suprantama. Kultūra niekada neatsipirks, neneš pelno. Ji ir neturi jo nešti. Tai mūsų visavertiškumo, tapatybės laidas“.
