O kuo mąsto kompozitorius? Supraskite teisingai: teigiama, kad geras šokėjas, pavyzdžiui, mąsto kūnu. Kitaip tariant, įgūdžiai, transformavęsi į savotišką kūno „automatą“, lemia judesių trajektorijas, pasireiškia intuicija ir pan.
Nesudėtinga daryti prielaidą, kad kompozitoriaus mąstymas susijęs su klausa, ausimi, bet ir, žinoma, su kūrybos įrankiais: tai gali būti, pavyzdžiui, pianinas, jo klaviatūra, ypač jei kompozitorius yra ir pianistas (dažniau prie klaviatūros rašė vyresnių kartų kompozitoriai). Dabar gi dažniau kūrybos procesas susijęs su įvaldytomis naujosiomis technologijomis – kompiuterinėmis programomis ir pan.
Taigi, kaip mąstė „Audiokauko“ scenarijaus, muzikos ir garso montažo autorius Arturas Bumšteinas, ir ką jis publikai pateikė?
Festivalio tiklalapyje rašoma, kad „Audiokaukas“ inspiruotas dešimtajame dešimtmetyje Lietuvos televizijos transliuotų fantastinio kino laidų „Videokaukas“ ir „Eridano“ leidyklos publikuotų „Mokslinės fantastikos aukso fondo“ knygų. Garso vaidnimo „Audiokaukas“ scenarijus – tai savotiškas šios literatūros koncentratas, sudėliotas kaip koliažas.
Pagrindinis veikėjas – jaunas hedonistinio būdo kulinaras Denisas (Denisas = gr. Dionysos), o apie dvi valandas rutuliojama istorija – jo kelių parų gyvenimo epizodas apsinuodijus bobausiais ir kilus haliucinacijoms.
Deja, minėtų laidų nežiūrėjau ir knygų neskaičiau, tačiau jų įkvėptas kūrinys juk turėtų prabilti ir į „nepašvęstuosius“? Ir prabilo! Tik dėl kitų kultūrinių sąsajų.
Šios, iš esmės, radijo pjesės teko klausytis apie dvi valandas drybsant sėdmaišyje beveik visiškai užtemdytoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje (pasak organizatorių, ji buvo paversta atsipalaidavimo zona su „supamojo garso“ („surround“) principu transliuojamu vaidinimu). Laiko meditacijoms užteko, tad prisiminiau kitą A.Bumšteino kūrinį – jo plokštelę „My Own Private Bayreuth“ („Mano asmeninis Bairoitas“), irgi savotišką koliažą.
Sakyčiau, Juodojoje salėje A.Bumšteinas jau tiesiogine prasme susikūrė „asmeninį Bairoitą“ – tobulą erdvę savo kūriniui (Bairoito mieste garsus operų kompozitorius Richardas Wagneris pasisatė teatrą, pritaikytą tik jo operų atlikimui).
Suredukuodamas spektaklį iki garsinio kūrinio patyrimo tamsoje, A.Bumšteinas visiškai atsisakė vaizdo kaip blaškančio trukdžio klausytis jo sukurtų garsų, o susodinęs žiūrovus uždaroje salėje, iš esmės juos privertė išklausyti savo kūrinį nuo „a“ iki „ž“, ko jis neturėtų galimybių pasiekti, jei jo opusas, pavyzdžiui, būtų transliuojamas per radiją.
Taigi vaidinimo autorius visiškai realizavo R.Wagnerio totalaus kūrinio kontroliavimo idėją, tapusią siekiu daugeliui XX ir XXI a. kompozitorių, suvokiančių autorystę kaip visišką tiek kūrinio atlikimo, tiek suvokimo kontrolę. Tad logiškas yra ir „Audiokauko“ formatas – paties kompozitoriaus sudarytas audiokoliažas, kai nėra nė vieno „gyvo“, t. y., potencialiai ne iki galo suvaldomo, atlikėjo.
Kas yra tokio kūrinio adresatas? Galima drąsiai teigti – NOA publika, t. y., daugiausia jauni, jiems neįprastų, tačiau gana intelektualių potyrių ištroškę žmonės, greičiausiai patys susiję su menais. Iš tiesų dvi valandas mėgautis daugiau ar mažiau sudominančiu garso pasakojimu su elektronine arba įrašyta akustine muzika fone gali tie, kam apskritai malonu būti tokioje festivalinėje aplinkoje – tuomet kuo kūrinys trunka ilgiau, tuo yra geriau. Kitų būsenai žodis „mėgautis“ nebetinka.
Išvada viena: žiūrovui kur nors einant patartina kuo kruopščiau išstudijuoti, kas jo laukia.
Galiausiai reikėtų paminėti vaidmenis įgarsiniusiųjų pavardes: Svetlana Bagdonaitė (Pasakotoja), Birutė Mar (Pasakotoja), Vytautas Tinteris (Denisas), Šarūnas Nakas (Apolonijus Polonskis), Irmantas Jankaitis (Bobausis), Nickas Bastis (Ufonautas, JAV), Aapo Nikkanenas (Ufonautas, Suomija), Žilvinas Andriušis (Knygrišys), Armantas Gečiauskas (Ambasadorius), Mikas Žukauskas (Vertėjas), Karina Metrikytė (Radijo laidos vedėja), Audrius Pocius (Draugas), Marija Rasa Kudabaitė (Mergina), Vidmina Stasiulytė (Mergina), Aušrinė Benedikt (Mergina), Ieva Rojūtė (Padavėja), Ieva Malikėnaitė (Padavėja), Šalnė Bučiūtė (Cita), Benas Šarka (specialieji garso efektai).
Muziką atliko Gailė Griciūtė (preparuotas fortepijonas), Arnas Mikalkėnas (akordeonas), Eglė Janauskaitė (fleita), Dovydas Stalmokas (saksofonas), Dominykas Vyšniauskas (trimitas), Laimonas Masevičius (tūba), Tadas Žukauskas (smuikas), Kęstutis Pleita (altas).
