1991-aisiais savo kelią pradėjusio festivalio įkūrėjas Jonas Jučas jau atsikratė įpročio kasmet sakyti, kad dėl kitų metų „dar pažiūrėsim“.
Ne vieną krizę ir pakilimą išgyvenęs „Kaunas Jazz" tapo reiškiniu, be kurio sunkoka įsivaizduoti Lietuvos kultūros gyvenimą. Kitą savaitę Kaune (ir ne tik) įvyks per 20 koncertų – nuo pasaulinės vokalo žvaigždės Gregory Porterio pasirodymo Kauno „Žalgirio“ arenoje iki vieno geriausių Lietuvos bosistų Domo Aleksos naujo albumo pristatymo, kuriuo Kauno Vienybės aikštėje galės mėgautis visi norintys.
Festivalio sumanytojas J.Jučas papasakojo ne tik apie artėjančio jubiliejaus programą, bet ir apie renginio užkulisius.
– „Kaunas Jazz“ prieš 25 metus ir dabar – kuo jie skiriasi? – „Lietuvos rytas“ paklausė festivalio įkūrėjo.
– Lyginti sunku – šiandien visai kitokios programos sudarymo galimybės, trukmė, įvairovė. Bet prisiminti pradžią visuomet malonu.
Apie ją galvota ir dėliojant šių metų programą. Gros Petras Vyšniauskas, Arina, Kauno bigbendas, šveicarų gitaristas Heinzas Affolteris – visi jie koncertavo pirmajame „Kaunas Jazz“ 1991-aisiais.
Žinoma, šiandien muzika jau skambės kitaip, visi pažengė į priekį. Bet simboliniai prisiminimai svarbūs.
Mano akimis, jubiliejaus programa pavykusi. Daug įvairios muzikos, nemokamų koncertų. Pavyzdžiui, bus tęsiami pernai pradėti „Džiazo gatvės“ koncertai – nemokamai skambanti muzika įvairiose miesto centro vietose.
Nenutrūks ir dvasingi džiazo projektai – sakralinės muzikos koncertas Vytauto Didžiojo bažnyčioje, žydiškosios temos džiaze pristatymas Kauno sinagogoje. Maldos namai visada būna sausakimši – matome, kad tai reikalingi koncertai.
– Kaip pasikeitė iššūkiai, su kuriais festivaliui tenka susidurti?
– Prieš 25 metus niekas nežinojo, iš kur gauti pinigų, kaip privilioti žiūrovų, kiek turi kainuoti bilietai, kaip pasikviesti garsių užsienio atlikėjų, kaip patenkinti jų norus.
Dabar visa tai žinome, bet atsiranda naujų iššūkių. Sunkiausia subalansuoti programą taip, kad žiūrovai būtų patenkinti.
Jeigu festivalis turėtų du tris kartus didesnį biudžetą, būtų paprasčiau.
Dėl objektyvių priežasčių šįmet neturime festivalio mecenato. Tikiuosi, kad kitąmet mes jį rasime. Arba jis mus. Esame labai dėkingi generaliniams partneriams – SBA, „Lietuvos rytui“ ir lrytas.lt. Kaip ir visiems kitiems partneriams ir rėmėjams. Bet programai šiuo metu neturime tiek pinigų, kiek norėtume.
„Kaunas Jazz“ publikai reikia ir garsių pavardžių, ir atradimų. Juk Kaune jau grojo beveik visi muzikantai, apie kuriuos svajojau pradėdamas festivalį.
Bet yra ir daugybė įdomesnių muzikantų, kurie nėra tokie garsūs, neturi tiek apdovanojimų statulėlių. Pasiekti, kad žiūrovai jais susidomėtų, nėra taip lengva. O juk reikėtų nepamiršti ir Lietuvos džiazo muzikų, planuoti taip, kad jie nesikartotų.
Iššūkiai pasikeitė, bet didžiulis džiaugsmas, kai prasideda festivalis, – ne.
– Kai prieš 20 metų į „Kaunas Jazz“ atvyko garsus JAV gitaristas Johnas Scofieldas, džiazo gerbėjai negalėjo tuo patikėti. Ar šiais laikais dar įmanoma kuo nors nustebinti Lietuvos žiūrovus?
– Būtų sunku, bet mes to ir nesiekiame. Laikai pasikeitė, žiūrovai jau visko matė ir girdėjo.
Tiesiog stengiamės sukurti įvairią programą – pakviesti skirtingų stilių, kartų muzikantus.
Mūsų noras, kad „Kaunas Jazz“ skambėtų ir visiškai paprasta, ir labai sudėtinga muzika.
Viena priežasčių – jaunimo ugdymas. Yra žmonių, kurie būtų puikūs „Kaunas Jazz“ klausytojai, bet bijo žodžio „džiazas“, mano, kad tai sunkiai prieinama muzika. Juos galima sudominti paprastesniais projektais, džiazo madų šou, gatvės koncertais, o tada galbūt jie pereitų prie sudėtingesnių ritmų.
– Šiemet festivalio vėliava kabės Taline, Birštone, Vilkaviškyje, Vilniuje. Ar norėtųsi plėstis ir į kitus miestus?
– Nėra tokio tikslo. Tam tikra prasme tai – pirmųjų festivalių atgarsiai. Į pirmuosius festivalius atvykdavo užsienio muzikantai, paremti savo valstybių institucijų. „Kaunas Jazz" tuo metu neišgalėjo mokėti jiems honorarų.
Vienas reikalavimų buvo surengti bent keletą koncertų Lietuvoje. Dabar tokios būtinybės nėra. Bet šveicarų gitaristas H.Affolteris – didelis Lietuvos draugas – norėjo surengti daugiau pasirodymų, tad jis gros ir Birštone bei Vilkaviškyje. Kodėl ne?
Taline balandžio 21-ąją grojo lietuvių muzikanto Ąžuolo Paulausko kolektyvas. Beje, dar vasarį toks koncertas vyko festivalyje Lenkijoje – tai irgi galima vadinti simboline „Kaunas Jazz“ jubiliejaus pradžia.
Tai tokie mainai – estų festivalis „Kaunas Jazz“ scenoje pristatys savo šalies grupę „Abraham’s Cafe“, o lenkų festivalis „Lotos Jazz“ – savo šalies džiazo žvaigždę Wlodeką Pawliką. Manau, tokie mainai nenutrūks ir toliau.
O pora koncertų per metus Vilniuje jau tapo mūsų tradicija – dažniausiai sostinėje koncertuoja atlikėjai, kuriuos jau pamatė Kauno publika.
– „Kaunas Jazz“ jau užėmė svarbią vietą Lietuvos kultūros gyvenime.
Ką jame dar galima ar norisi keisti?
– Nieko nėra neįmanomo, jei ne šiandien – tai rytoj. Mano akimis, festivalis yra pasiekęs optimalią apimtį. Jos didinti dabar nematyčiau prasmės, bet po metų gali atrodyti kitaip.
Festivalis – gyvas organizmas, kaip medis. Jei kokia nors idėja nepasiteisina, vietoj tos nudžiūvusios šakos išauga nauja šakelė. Nereikia bijoti atsisakyti nepasiteisinusių ar gyvenamojo laikotarpio neatitinkančių idėjų.
Jei man ar mano dukrai, festivalio meno vadovei Indrei Jučaitei nepatinka kokia grupė, tai nereiškia, kad jos neturi būti programoje. Atsiriboti nuo „myliu nemyliu“ sunku, bet persilaužus tai duoda gerų rezultatų.
Kasmet norisi sugalvoti ką nors nauja, svarbiausia – įdomaus ne tik mums, bet ir klausytojams.
– Apie „Kaunas Jazz“ svetingumą jau sklando legendos, užsienio atlikėjai nori sugrįžti. Tai glosto širdį?
– Taip, bet esu realistas. Prašymų pakviesti į Lietuvą dar kartą sulaukiame daug. Bet pasaulyje šiuo metu – koncertuojančių geros muzikos atlikėjų perteklius.
Yra tam tikra džiazo užkulisių „mafija“ – stambūs festivaliai susitaria, kuriuos atlikėjus kvies, o kurių ne.
Tiems, kurie nepatenka į šiuos susitarimus, prasimušti kelią yra labai sunku.
Todėl pastangos patekti į programą yra ne tik simpatijos šaliai, festivaliui, bet ir tiesiog kova dėl vietos po saule.
Mane labiau džiugina ne didelių žvaigždžių koncertai, o jaunesnių talentingų atlikėjų pasirodymai. „Kaunas Jazz“ gali šiek tiek prisidėti, kad jie taptų žinomesni, parekomenduoti juos partneriams, kitiems renginiams. Tai svarbu.
– Lietuvos džiazo rinka nedidelė. Ar džiazo įžymybės daro nuolaidų atvykdamos į „Kaunas Jazz“?
– Jau nebe. Taip būdavo prieš keliolika metų. Reikia suprasti, kad ryškiausi džiazo atlikėjai neturi sprendimo teisės dėl savo honorarų.
Viską nusprendžia jų agentai, o jiems nėra labai svarbu, kur koncertuos atlikėjai – Londone ar Kaune. Na, šiek tiek gal ir atsižvelgia, kad lietuvių pragyvenimo lygis ne toks, pavyzdžiui, kaip skandinavų. Bet nuolaidos – simbolinės.
Yra muzikantų, kurie mielai į Kauną atvyktų koncertuoti už dyką. Tai sakau tvirtai. Pavyzdžiui, šių metų žvaigždė Gregory Porteris – jam beprotiškai patiko viešnagė Kaune užpernai.
Tačiau jį saisto susitarimai su agentais, o jie diktuoja sąlygas. Šįmet šis atlikėjas mums kainuos trigubai brangiau nei 2013-aisiais, bet nereikia skųstis – jis to vertas.
– Kainos į „Kaunas Jazz“ koncertus vis tiek mažesnės nei į tokius pat pasirodymus Vakarų Europoje ar net Lenkijoje.
– Taip, nes festivalio meno vadovė žvėriškai derasi. Nereikia nė Lenkijos – pas mus pigiau nei Rygoje ar Taline. Mes sugebame pasiekti geriausias įmanomas artistų kainas.
Tai vis tiek nėra pigu, bet daug kas priklauso nuo požiūrio.
Pavyzdžiui, prieš porą savaičių Kaune vyko britų dainininko Robbie Williamso koncertas. Sėdėti skirtas bilietas kainavo apie 100 eurų.
Ten mano dukra sutiko nemažai žiūrovų, kurie ateina į „Kaunas Jazz“ koncertus.
Jie nusipirko bilietus į R.Williamso koncertą. Bilietai į „Kaunas Jazz“ koncertus kainuoja maždaug tris kartus pigiau.
Tačiau tie patys žmonės skambina ir prašo kvietimų į džiazo festivalio koncertus.
Už vieną bilietą į užsienio popžvaigždės koncertą išeina džiazo vakaras visai šeimai. Tačiau lietuviams džiazas atrodo brangu, o popmuzika – ne. Tačiau šis požiūris pamažu keičiasi.
Trys koncertai, kuriuos rekomenduoja J.Jučas
H.Affolterio ir W.Pawliko koncertas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) salėje balandžio 24-ąją. „Nė neminėsiu Gregory Porterio ir „Naturally 7“ – tai superžvaigždės, kurias festivalio žiūrovai jau matė, ir pagal bilietų pardavimą aišku, kad norės pamatyti dar kartą. Bet vakaras su H.Affolteriu ir W.Pawliku bus įsimintinas. H.Affolteris, beje, gali dėkoti „Kaunas Jazz“, kad Lietuvoje prieš ketvirtį amžiaus išleido dvi vinilines plokšteles – jas bus galima įsigyti. „Grammy“ laureato W.Pawliko įrašai palieka didelį įspūdį, mano dukra matė jo koncertą, o man tai bus pirmas kartas“, – pasakojo J.Jučas.
Bet kuris naktinis pasirodymas klube „Combo“. Klubinės džiazo muzikos koncertai – „Kaunas Jazz" tradicija, tačiau šįmet jie šiek tiek skirsis nuo ankstesnių festivalio sezonų. „Pavyzdžiui, jaunas Izraelio dainininkas Tamiras Grinbergas – sodrus balsas, ryškus kylantis talentas. Suomio Timo Lassy grupės džiazas – pusiau tradicinis, pusiau naujoviškas, labai „pagaunantis“. Viktoro Malinausko reklamuoti nė nereikia – tikra Lietuvos scenos legenda. O estai „Abraham’s Cafe“ gros muziką, kuri labai neestiška“, – teigė festivalio įkūrėjas.
Arinos su Kauno bigbendu ir vokiečių trimitininko Tillio Brönnerio pasirodymas VDU salėje balandžio 25-ąją. Kitos galimybės išgirsti vokiečių muzikantą Lietuvoje gali tekti labai ilgai. „Jis – ne tik džiazo, bet ir televizijos žvaigždė, jo honoraras didžiulis. Atvirai – jei ne vienas šaunus verslininkas, kuris irgi mėgsta šio menininko kūrybą ir prisidėjo finansiškai, Tillio pasirodymo tikriausiai nebūtume įpirkę“, – neslėpė J.Jučas.
