Nedrąsūs prisilietimai
Vakarą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pradėjo Nacionalinės M.K.Čiurlionio mokyklos mokinių improvizacijos „Prisilietimas prie. Dialogas“. Per paskutiniuosius kelis metus atgijusioje teatro fojė jau tapo įprasta į būsimo spektaklio vyksmą įsitraukti prieš jam prasidedant: ar tarp publikos įsimaišiusių aktorių, ar neįprastų šiai erdvei objektų dėka. Lyg simboliškai tai tęsė jaunųjų šokėjų performansas, pasitikęs lietaus neišsigandusius žiūrovus, savotiškai įvedęs juos į ateinančią savaitę juos lydėsiančios kūno raiškos erdvę.
Tiesa, drąsos ir paveikumo dalyviams pritrūko. Atsivėrusios stiklinėmis pertvaromis šokėjos buvo panašesnės į veidrodyje esančius atspindžius, o kiti, tarp publikos „plaukioję“ dalyviai, ištirpo minioje.
Helio balionų išskraidinti
Didžiojoje salėje vykęs spektaklis „As if nothing has been spinning arround for something to remember“ (Belgija, Norvegija, Japonija, 2014) publiką iškėlė į dar tolimesnę erdvę. Heine Avdal ir Yukiko Shinozaki kūrinys, prasidėjęs tamsoje, garsu visus išskraidino kažkur kitur, kažkur „aukštyn kojom“. Ar šiuo atveju „aukštyn kulisais“.
Įsižiebus šviesoms išvydome tamsią sceną, „laikomą“ didžiulių helio balionų. Joje, kitaip, nei kai kurie tikėjosi, pagal daugiau, nei nuvalkiotą Johanno Strausso valsą šoko kulisai. Pagal visas klasikinio baleto taisykles čia išvydome ir kiekvieno „personažo“ ekspoziciją, solinius šokius, duetus ir t.t. Paradoksu paremtas veiksmas nestokojo gero humoro jausmo. Šokėjų valdomi juodi, lengvos medžiagos kulisai keitė savo formas, iš scenografijos elementų tapo personažais, kol galų gale iš jų ištrūko gyvi atlikėjai.
Dažnai kartu kuriantis choreografų duetas savo spektakliuose tyrinėja žiūrovo ir atlikėjo erdves, jų santykį. Taip ir šiame spektaklyje, – nuo pat pradžių nebuvo svarbus joks konkretus pasakojimas. Viskas rėmėsi į patyrimą ir erdvės perkonstravimą: iš klasikinės, suvokiamos erdvės, į naują ir nepažintą, iš teatro į miestą, iš konkretaus į abstraktų ir atgal.
Finale, visus kulisus nuskraidinus į žiūrovų salę ir jai neįkyriai suteikus scenos formą, pasirodė dar daugiau balionų. Tamsoje, virš publikos galvų skraidžiojo šviečiantys miesto garsai, o prieš akis, ant galinės uždangos radosi Vilniaus panorama. Taip, net nepakilę iš savo vietų, žiūrovai spėjo ir ištrūkti į kitokį pasaulį, ir grįžti į pažįstamą erdvę.
Grynoji meilės išraiška
Antrasis vakaro pasirodymas taip pat priklausė šiųmetinio festivalio „Flamandų gūsio“ programai. Iš tiesų, paskutiniuoju metu būtent šios šalies choreografai dažnai įsimena savo kokybiškais (tiek menine, tiek technine prasmėmis), konceptualiais ir profesionaliais darbais.
Tą patį galima pasakyti apie jauno, jau žinomo Jano Martenso spektaklį „Sweat Baby Sweat“ (2011). Neabejoju, jog pavadinimas, bent choreografo kartos atstovams, asocijuojasi su kultine devyniasdešimtųjų grupės „Bloodhound Gang“ daina „The Bad Touch“ („Blogas prisilietimas“). Joje, su šiai grupei būdingu aštriu humoru meilė ir jos išraiška pop dainose buvo pašiepta ir įžeminta iki kūniškos jos prigimties.
Išeitinis J.Martenso spektaklio taškas labai panašus. Kūrinyje jis priešina ir gretina skirtingų meilės išraiškų, apibūdinimų prasmes, reikšmes ir tikrąsias jų formas. Svajingas pasakymas, jog „Tol, kol tu esi čia, aš taip pat esu“, projektuotas ant Menų spaustuvės Juodosios salės sienos daugiaprasmiškai papildė Kimmy Ligtvoet ir Steven Michel duetą, – vienas be kito taip veikti jie negalėtų, bet svarbiau yra tai, jog veikiant kartu – ne ką lengviau.
Balanso, jėgos pratimais paremta choreografija tampa viena tiksliausių ir gryniausių meilės išraiškų scenoje. Be galo intymus ir tikros partnerystės reikalaujantis duetas kiekvienu judesiu ir buvimo jame sekunde tiesiogine prasme įkūnija meilės būseną. Du fiziškai vienas nuo kito priklausantys ir atitrūkti negalintys kūnai atsiduria ypatingai sudėtingose pozose, taip nuolat save alindami. Jie laikosi ant plonytės balanso linijos: kad ir kaip sudėtinga būtų išsilaikyti kartu, jie nenori pripažinti galimybės išsiskirti. Nes tokie jau kvaili mes esame.
„Sweat Baby Sweat“ sugebėjo išvengti begalės pasirinktos temos klišių arba jas panaudojo „prieš jų valią“. Spektaklio finale, lyg karaokė vakarėlyje rodomi tekstai staiga atsiskiria nuo lyriškos dainos ir greitai perbėga visų laikų žinomiausių meilės dainų frazėmis dar kartą įrodydami, kokia kartais neįgali yra kalba, arba kaip greitai ji gali jausmus paversti kiču. Kita vertus, tokia banalia ir juokinga meilės kalbinė išraiška tampa tada, kai nebėra meilės, – tų dviejų kūnų.
