Kareno Chačaturiano „Čipoline“ A.Molodovas sukūrė Sinjoro Pomidoro vaidmenį – komišką ir groteskišką, su ryškiomis choreografinėmis detalėmis. Jos kėlė nuostabą šokio jėga, kurios gali pavydėti ir iš kurios turėtų mokytis jaunoji baleto šokėjų karta.
Vyko į Vilnių trumpam
1961-aisiais gimęs Almatoje A.Molodovas šokti mėgo nuo mažumės. Su vaikystės draugėmis jis nusprendė mokytis Almatos choreografijos mokykloje. Iš bendraklasių būrio jį priėmė vienintelį – konkursas buvo didelis.
Paskutinius porą metų artistui dėstė atvykusi iš tuomečio Leningrado Nadežda Tichonova – jai A.Molodovas dėkingas ne tik už klasikinio šokio pamokas, bet ir už pagalbą įveikiant įgimtą drovumą bei scenos baimę.
Baigęs mokyklą A.Molodovas buvo pakviestas į Kazachijos operos ir baleto teatrą, bet nusprendė priimti N.Tichonovos pasiūlymą pasitobulinti Agripinos Vaganovos choreografijos mokykloje Leningrade. Deja, jis pamiršo pasirūpinti teatro siuntimu, todėl, pakviestas choreografo Elegijaus Bukaičio, ryžosi metus praleisti Vilniuje.
Šokėją pastebėjo tuo metu repetitore dirbusi buvusi baleto solistė Tamara Sventickaitė. Pirmąjį vaidmenį (princą Dezirė „Miegančiojoje gražuolėje“) su ilgamete savo partnere, viena ryškiausių to laikotarpio Lietuvos primabalerinų Loreta Bartusevičiūte jis parengė Leningrade. Netrukus sekė Alberto vaidmuo balete „Žizel“, o planuoti metai Vilniuje virto visa kūrybine karjera.
Scenoje tykojo ir pavojai
Gera šokio technika ir klasikinio baleto mokykla šokėjui leido įsikūnyti į Zygfrydą „Gulbių ežere“, Džeimsą „Silfidėje“, Francą „Kopelijoje“, Bazilį „Don Kichote“, Francą „Žydrajame Dunojuje“, Žilviną „Eglėje žalčių karalienėje“ ir kitus vaidmenis.
Juos A.Molodovas kūrė drauge su scenos partnerėmis L.Bartusevičiūte, Neli Beredina, Rūta Railaite, Jolanta Valeikaite, Aušra Gineityte, Egle Špokaite, Neli Beliakaite, Živile Baikštyte, Olga Konošenko.
Ilgainiui greta lyrinių veikėjų pradėjo formuotis ir prieštaringų, neigiamų personažų galerija klasikiniuose baletuose bei šiuolaikinės choreografijos kūriniuose. A.Molodovas atliko ir pagrindinį vaidmenį Osvaldo Balakausko balete „Makbetas“, kurį pastatė Jurijus Smoriginas.
Solisto vaidmenų sąraše vienas labiausiai įsimintinų – Tebaldas „Romeo ir Džuljetoje“. Šiame spektaklyje, kurį pastatė Vladimiras Vasiljevas, A.Molodovas iš pradžių kūrė Pario vaidmenį, o Tebaldą pirmą kartą šoko gastrolių Prancūzijoje metu diriguojant maestro Mstislavui Rostropovičiui.
Spektaklyje prireikdavo ne tik šokėjo ištvermės, bet ir fechtavimosi įgūdžių. Kartais po įnirtingų kovų su Merkucijumi ir Romeo ant kūno likdavo rapyrų žymės. Po vieno iš „Romeo ir Džuljetos“ spektaklių šokėją ištiko ir vienintelė per visą karjerą trauma – įtrūko meniskas.
Traukia pedagogo kelias
Daugybę kartų A.Molodovui teko šokti temperamentingą Zorbą Lorcos Massine’o pastatytame Mikio Theodorakio balete „Graikas Zorba“.
Iš kontrastingų tonų šokėjas kūrė Čekistą Boriso Eifmano balete „Raudonoji Žizel“, Favoritą to paties choreografo sukurtame „Rusiškajame Hamlete“.
A.Molodovas taip pat yra atlikęs Žynio vaidmenį balete „Šventasis pavasaris“, vaidinęs patį Sergejų Diagilevą.
Artistas nevengė vaidmenų, kuriuose šokį atstoja gestai ir miminės scenos, o jos klasikiniuose spektakliuose ypač reikšmingos rutuliojant kūrinio dramaturgiją.
Novatoriškoje scenografo Michailo Šemiakino ir choreografo Kirilo Simonovo „Kopelijoje“ solistas vaidino šiurpoką Smėlio žmogų ir groteskišką Kopelijų, o naujausioje klasikinio baleto premjeroje „Spragtuke“, kurį pastatė Krzysztofas Pastoras, – elegantišką poną Štalbaumą.
A.Molodovas jaučia turįs ką pasakyti pradedantiems baleto šokėjams, galvoja apie pedagogo kelią. Jis jau yra sulaukęs pasiūlymų iš gimtosios Almatos, tačiau nenorėtų palikti Vilniaus, kurį per tiek metų įsimylėjo ir jis, ir jo šeima.
