Tačiau grįžkime prie pradžioje pateikto klausimo. Festivalio programoje pasirinkusiems pirmąjį variantą toliau buvo galima rinktis iš keturių belgiškų spektaklių ir paskaitų ciklo, nes šių metų naujiena – specialiu „Flamandų šokio gūsis“ projektu pristatoma flamandiškojo šokio tradicija.
O štai pasirinkusiųjų rytietiško vėjo gūsį laukė visiška intriga. Festivalio programėlėje, kuri, tarp kitko, šiemet buvo ypač kiniškų spalvinių sąskambių (raudona su rožine), prie Kinijai atstovaujančio choreografo Tao Ye dviejų spektaklių buvo iš esmės pakartotas identiškas aprašymas: choreografas Tao Ye baigė Čuncino šokio mokyklą, dirbo Šanchajaus kariuomenės dainų ir šokių ansamblyje, Šanchajaus Jin Xing šokio teatre, Pekino šiuolaikinio šokio trupėje, o 2008 m., būdamas 22-ejų, įkūrė savo teatrą. Sakytum, gal tiek žinojimo ir pakanka – pernai festivalyje dalyvavo vienų šalių kūrėjai, šiemet – kitų, tarp jų – ir iš Kinijos Liaudies Respublikos. Bet geriau įsižiūrėjus į priešistorę, plikas faktas apsipina emocijomis, sąsajomis, užsimezga visai kitkoks, galbūt – asmeniškesnis, santykis.
Pradėkime nuo to, kad iš lėto tampame ne tik šalimi, į kurią pravažiuodamos užsuka nusenusios žvaigždės, šeštoji didžiųjų teatrų trupių sudėtis ar mirusių legendų apleisti mokiniai. Iš lėto imame rinktis, ieškoti ir investuoti į tai, kas mums atrodo įdomu. Nors oficialūs diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos užmegzti prieš daugiau nei dvidešimt metų, iki šiol iš šios nesuvokiamo dydžio šalies gaudavome (pamatyti, išgirsti ir pačiupinėti) tai, ką ji pati mums atsiųsdavo.
Tačiau nuo praėjusių metų šiuose santykiuose atsiranda džiuginančių pokyčių. Lietuvos šokio trupės („Dansema“, A.Cholinos šokio teatras, Lietuvos operos ir baleto teatras) bus pristatytos Kinijos publikai. O „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio direktoriaus Audronio Imbraso vizitas į šią šalį taip pat nepraėjo veltui – Lietuvos publikai atvežta trupė, kuri oficialiai greičiausiai dar ilgai nebūtų buvusi atvežta, nes oficialiai Kinijos šiuolaikinio šokio scenai atstovauja keletas kitų, solidesnių ir tradiciškesnių trupių.
Panaršius internete nesunku susivokti, kad Kinijos Liaudies Respubliką vargiai pavadintum šiuolaikinio šokio meka. Oficialiai teigiama, kad ten esama penkių šiuolaikinio šokio trupių, iš kurių tris (nuo 1979 iki 2005 m.) įkūrė... tas pats žmogus – šokėjas ir choreografas Willy Tsao, pramintas Kinijos moderniojo šokio tėvu, mat jam teko laimė pasimokyti šokio Jungtinėse Amerikos Valstijose.
1986 m. kitai šokėjai ir aktorei Chiang Ching pavyko prisivilioti keletą šokio mokytojų užsieniečių į Gvandžou ir jų išleista pirmoji šokėjų klasė (18 žmonių, atėjusių iš baleto, liaudies ir karinių šokių ansamblių) suformavo ir šiandien gyvuojančią Gvandžou moderniojo šokio trupę. Viena šios trupės šokėjų, Shen Wei, prieš gerus penkiolika metų emigravusi į Valstijas, buvo oficialiai pakviesta drauge su kino režisieriumi Zhang Yimou pastatyti Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos choreografiją keturiolikai tūkstančių šokėjų ir muzikantų.
1995 m. Pekino šokio akademijoje pagaliau įkurta choreografijos studijų programa. Jos absolventai įkūrė Pekino moderniojo šokio trupę, kuriai ilgai vadovavo Jin Xing (beveik kiekviename straipsnyje nepamirštama paminėti, kad tai pirmoji oficialiai Kinijoje savo lytį pakeitusi transeksualė). Šiandien šiai trupei vadovauja ir daugumą spektaklių stato jos mokinys Gao Yanjinzi.
Kitas jos mokinys – Tao Ye, kurio du spektaklius, pavadintus skaičiais „4“ ir „5“, gegužės 8 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje pristatė „Naujasis Baltijos šokis“. Taigi, Tao Ye ne šiaip vienas iš tūkstančio kinų šiuolaikinio šokio choreografų. Tai tas vienas iš dviejų trijų jaunosios kartos choreografų, kuriančių visoje plačioje Kinijos teritorijoje. 2013 m. „The Beijing News“ jam įteikė šokio novatoriaus apdovanojimą, jis su savo trupe jau yra apkeliavęs daugiau nei trisdešimt šalių. Panašu, kad Kinija, turėdama Tao Ye ir jo neslopindama, turi galimybę gerokai ūgtelti ir pagaliau pagimdyti pasauliui daugiau unikalių, kitaip nei Europoje ar Amerikoje mąstančių, dirbančių ir kalbančių kūrėjų.
Sunku suprasti, kaip tokia milžiniška šalis turi beveik tokią pat kuklią šiuolaikinio šokio istoriją kaip ir Lietuva. Tačiau greičiausiai būtent mes ir esame tie, kurie galime geriausiai suprasti ir pajusti, koks gyvybiškai būtinas šiuolaikinio šokio žinių, tradicijos, įgūdžių ir net alkio individualiai šokio išraiškai perdavimas iš kartos į kartą. Nes jeigu sovietmečiu Kaune nebūtų buvę Birutės Letukaitės, nebūtų buvę „Auros“, šiandien mes neturėtumė ir tų keletos, dviejų rankų pirštais lengvai suskaičiuojamų choreografų, kuriais didžiuojamės.
Suprasti ir įsijausti į Tao Ye ir jo trupės padėtį lengvai galime ir iš choreografinės pusės. Nors prieš antrąjį spektaklį („5“) pasigirdus budistiškam riaumojimui dalis salės nesusilaikė nenusijuokusi, daugiau niekas nepatvirtino lengvai fojė plevenusių stereotipų apie visų mūsų laukiančius gimnastinius triukus, pigius ryškius kostiumus ar komunistinę laimingų žmonių šypseną. Priešingai, scenoje vyko meistriškai sustyguotas grynojo šokio stebuklas. Abu spektakliai truko po pusvalandį ir kiekviena minutė buvo kupina tokio tikslumo, sklandumo ir atsidavimo, kad atrodė, jog po pasirodymo šokėjai turbūt liks gulėti čia pat užkulisiuose.
Spektakliai sąmoningai nesirėmė jokiu pasakojimu ar istorija. Choreografo minimalistiniai ritmiški eksperimentai tyrinėjo žmogaus kūno kaip vizualinio elemento galimybes. Tao Ye žaidžia su siluetu, sinchronizacija, kūno skulptūriškumu, į transą ne tik šokėją, bet ir žiūrovą įtraukiančiu ritmu, natūraliomis taikliai parinktų kostiumų spalvomis ir šokėjų kūno siluetą pratęsiančiais kirpimais. Po ilgos darbo dienos tokie spektakliai galėjo šiek tiek migdyti, bet, kaip ir į naktyje degantį laužą, į juos buvo galima žiūrėti labai ilgai. Nes užduota tonacija, linija, judesys, minties fragmentas žadino vaizduotę, kuteno pojūčius ir jungė skirtingus asmeninių ir istorinių prisiminimų elementus.
Internete, beje, galima pažiūrėti ištraukas ne tik iš Vilniuje rodytų spektaklių „4“, „5“, bet ir iš „6“, kuriame atsiranda ne tik dar vienas šokėjas (skaičiai pavadinime nurodo visų pirma scenoje šokančių žmonių skaičių), bet ir papildomas choreografinis elementas – šešėliai, kurie pratęsia šokėjus fiziškai ir sukuria naujas grafines vaizdo galimybes nenaudojant nei išmoningų vaizdo projekcijų, nei sudėtingo apšvietimo.
Hipnotizuojantis Tao Ye trupės sinchronas negalėjo nesuskambėti Lietuvoje, šalyje, užaugusioje greta sulygiuotų sovietinių kolonų, Dainų šventėse vinguriuojančių gyvųjų šokio ornamentų ir su ašaromis į užtarnautą poilsį išlydėtos sportinių šokių čempionės „Žuvėdros“. O kur dar mūsų tautiečių meilė klasikiniams baleto spektakliams.
Mūsų, lietuvių, yra mažai, jų, kinų, – daug. Tačiau kai sustojame žmogus prie žmogaus ir įsiklausome į vienas kito širdies pulsą, randasi didingi ir gražūs dalykai, vėliau istorijos vadinami Baltijos keliu, Tianmenio aikštės įvykiais, Maidanu. Tik svarbu žinoti, kas mus į tą minią, liniją ar kuopą sustatė ir ko siekia versdamas mus judėti. Kad žvelgdami į Raudonojoje aikštėje kaip tyčia „Naujojo Baltijos festivalio“ metu vykstantį karinės technikos ir kareivių kordebaleto spektaklį, skirtą Antrojo pasaulinio karo 70-mečiui, įžvelgtume choreografo Vladimiro Putino tikrąją mintį. Kad būtume ne tik tie, kurie ima, bet ir tie, kurie duoda. Kurie skiria tikruosius pranašus nuo rinkodarinių pakaitalų. Ir kurie gali susikalbėti širdimi, kai nei raštu, nei balsu vienas kito nesuprastume.
