„Daugybė Džemainos veidų“ iš Suomijos veiksmo aikštelę ir žiūrovų vietas sutalpino Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje, paverstoje kabaretu, o artisto vaidinama koketiška moteris pastebėjo ir kalbino kone kiekvieną įeinantįjį.
Latvijos choreografės Olgos Žitluchinos spektaklis „Ore“ „Menų spaustuvės“ Juodąją salę išdalijo į improvizuotus debesis ir kiekvienam „davė“ po šokėją. Žiūrovai ir artistai buvo greta, kone lietėsi.
Artistės sapnų kabaretas
Suomių choreografo Jyrki Karttuneno spektaklis pavadintas „Daugybė Džemainos veidų“, nors tikslesnis vertimas būtų „Džemaina – elkitės, lyg ją pažinotumėte“. Tai vieno gyvenimo istorija.
Senstančios kabareto žvaigždės kiekvieno vakaro programa tampa jos (ne)tikro gyvenimo išpažintimi, dienoraščiu.
Padedama muzikanto Tuomaso Fraenti Džemaina-J.Karttunenas mainėsi ne tik kaip vyras ir kaip moteris, bet ir tarp savo prisiminimų bei fantazijų.
Artistas neįtikėtinai jautriai, virtuoziškai ir su puikiu humoro jausmu perteikė skirtingus moters charakterius.
Nors spektaklis alsavo melancholija ir jame buvo justi nepavykusio gyvenimo kvapas, Džemainos energija ir nusiteikimas neleido suabejoti: svajonėse viskas geriau, bet šį tą pakeisti galime ir realybėje.
Tokios mintys, ypač išsakytos pokylio suknia vilkinčio vyriškio, nuskambėjo nebanaliai.
Tikriausiai pati Džemaina visuomet norėjo tapti ne kabareto, o Holivudo žvaigžde. Kita vertus, galbūt pirmiausia ji tiesiog norėjo būti kuo nors kitu.
Paskui juodus angelus
Latvių šiuolaikinio šokio klasikės O.Žitluchinos spektaklis su jaunais šokėjais „Ore“ tapo viena gyviausių festivalio teatro patirčių. Kad ir kaip lietuviai mėgtų rimtą meną ir temas, saugų atstumą, „Ore“ papirko visus.
Spektaklis, tyrinėjantis žmogaus komforto zoną ir gebėjimą iš jos išeiti, remiasi Henriko Ibseno dramos „Brandas“ šūkiu „Tebūnie atleista – jei nesugebėjai, bet niekada – jei nenorėjai“.
Tiek žinoti užtenka, kad viską pamiršęs susikurtum savo vaizduotės debesį.
Įsivaizduokite: jus pasitinka tamsioje erdvėje išdėliotos kėdės, tarp jų – skirtingų aukščių nedidelės pakylos.
Per jas užrištomis akimis vaikšto ir ropoja šokėjai.
Pritemus šviesoms virš galvų pakabinta polietileninė plėvelė ima plevėsuoti, pučiama erdvėje išdėliotų ventiliatorių. Kylame.
Iš pradžių sunku susivokti, kas vyksta, bet imi suprasti, kad svarbiausia – atsipalaiduoti.
Visiškai šalia ant platformos esantis šokėjas – tai šio debesies gyventojas, jei norite – angelas. Komforto zonos jau nebėra – nei jam, nei jums.
Žiūrovai išdrįso šokti
Tačiau nėra ko bijoti: kad ir kokia pavojinga ar energinga būtų choreografija, niekas jūsų nesužeis.
Belieka mėgautis choreografės išmone, šokėjų plastika ir aktoryste, leisti sau patikėti, kad šie juodi žmogeliukai kasdien „vairuoja“ debesis.
Norintiems apmąstymų galima pradėti galvoti apie H.Ibseno kūrinį, kurio pagrindinis herojus dėl „teisingo kelio“ paaukoja sūnaus gyvybę. Prisiminti pasakojimą apie tai, kad mirę kūdikiai ir vaikai tampa angelais, ir pusantros valandos būnant šalia jų juos saugoti.
Tik kažin ar jiems to reikia. „Ore“ tapo vaikiškai šmaikščiu priminimu apie tai, kad žaidimai ir bandymai padaryti neįmanoma iš tiesų yra tai, kas suartina žmones.
Ne veltui būtent šio spektaklio finale šokėjai kvietė publiką šokti su jais ir neišdrįsusių buvo kaip niekada mažai.
