Devynioliktą kartą rengiamas Vilniaus festivalis tęsia tradicijas ir pristato Lietuvos ir užsienio atlikėjų interpretuojamų simfoninių bei kamerinių veikalų, džiazo ir baroko programas, šiuolaikinio Lietuvos kompozitoriaus premjerą, bendradarbiauja su kitais Europos festivaliais.
„Klausytojams pasiūlysime kultūrine ir menine prasme aukščiausio lygio koncertus. To visada ir siekėme – ne gausumo, o kokybės“, – tikino festivalio meno vadovas Gintautas Kėvišas.
– Žvelgiant į programą matyti, kad Vilniaus festivalis į ją įtraukia kitų sukurtus produktus. O ką inicijavo pats Vilniaus festivalis? Ką jis galėtų pasiūlyti kitiems? – pasiteiravau Vilniaus festivalio sumanytojo G.Kėvišo.
– Tai buvo pirmųjų Vilniaus festivalių praktika: Mstislavas Rostropovičius ir baletas „Romeo ir Džuljeta“, su kuriuo vėliau iškeliavome į pasaulį, Yehudi Menuhino, Krzysztofo Pendereckio projektai, perėję per kitus festivalius. Dabar tas aspektas išsitrynė.
Kita vertus, šiemetinio festivalio pirmasis koncertas yra mūsų iniciatyvos vaisius. Jame skambės Gedimino Gelgoto ir jo vadovaujamo ansamblio „NI & Co“ premjera – Vilniaus festivalio ir Vidurio Vokietijos radijo simfoninio orkestro užsakymu sukurtas kūrinys „Extracultural“.
Teko dalyvauti šio kūrinio premjeroje „Gewandhaus“ salėje Leipcige. Neįtikėtinai šiuolaikiškai skambėjusioje simfonijoje buvo galima išgirsti šiuolaikinės akademinės muzikos, klavesino garsų, nukeliančių keliais šimtmečiais į baroko laikotarpį, elektroninės ir klubinės muzikos elementų. Orkestro „NI & Co““ atlikėjai ne tik grojo atmintinai, dainavo, rečitavo, kalbėjo, bet ir judėjo pagal specialiai sukurtą minimalistinę choreografiją, į vizualią raišką įpindami ir negirdėtus garso išgavimo būdus.
G.Gelgoto simfonija tapo tikra sensacija ir atradimu. Viliuosi, kad ir Vilniaus festivalyje, nuskambėjus paskutiniams akordams, publikos ovacijos ilgai netils kaip ir Leipcige.
Be to, orkestrui diriguos garsiosios Järvių giminės atstovas, estų kilmės dirigentas Kristjanas Järvis – labai ryškus, ekspresyvus. Nežinau, ar visiems jis bus priimtinas, gal „akademikai“ nelabai jį supras, bet viena akivaizdu: G.Gelgoto kūriniui jo maniera tinka, jaučiamas ryšys tarp dirigento ir kompozitoriaus.
– Paskutinio festivalio koncerto motyvai tarsi politiniai, bet vis dėlto turėsime progą išgirsti puikios muzikos, latvių pianistą lietuviška Šimkaus pavarde.
– Taip, latviai baigs pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai, mes parodysime kultūrinio bendradarbiavimo gestą. Nors su latviais esame artimiausi giminės, nepasakyčiau, kad ypač artimai bendraujame ir bendradarbiaujame. Tai sakiau jau prieš dešimt metų: nors viskas arti, bet į pasaulį žiūrime individualiai, ta pačia kryptimi, tačiau tarsi lygiagrečiai. Jeigu peršoktume į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, turėtume konstatuoti: turime koprodukcijos su daugybe garsių Europos ir JAV teatrų, bet nė vienos su latviais.
Bandome keisti praktiką. Devynioliktąjį Vilniaus festivalį vainikuos koncertas „Odė džiaugsmui“. Birželio 21-ąją tarptautinė muzikantų grupė, vadovaujama maestro Modesto Pitrėno, baigiamaisiais festivalio akordais minės Latvijos pirmininkavimą ES Tarybai. Skambės kaimyninės šalies muzikos patriarcho Emylio Darzinio „Melancholiškas valsas“, Sergejaus Prokofjevo Trečiasis koncertas fortepijonui (solo skambins latvių pianistas Vestardas Šimkus) ir monumentali Ludwigo van Beethoveno Devintoji simfonija.
– Manyčiau, visus lietuvius turėtų sudominti ir net nustebinti birželio 9-osios Vilniaus festivalio koncertas – Lietuvos ir Lenkijos valdovams dedikuotos Johanno Sebastiano Bacho kantatos. J.S.Bachas ir Lietuva – kažkas išties fantastiška.
– J. S.Bacho Leipcige sukurtas ir tuometiniam Lenkijos ir LDK valdovui Augustui III, jo sutuoktinei ir karalienei motinai dedikuotas kantatas atliks Vroclavo baroko orkestras, solistai ir dirigentas Andrzejus Kosendiakas, senosios muzikos specialistas. Tai bus savita penkiasdešimtojo Vroclavo muzikos festivalio „Wrastislavia Cantans“ dovana devynioliktajam Vilniaus festivaliui.
Mes manome, kad J.S.Bacho kūrybą pažįstame – nuolatos skamba jo chrestomatiniai kūriniai ir atrodo, kad tai viskas. Tačiau šis kompozitorius toks beribis, kad išties žinome tik labai nedidelę jos dalį. Šios kantatos – iš tų kūrinių, kurie galėtų skambėti ne bet kur.
Nelabai tikiu, kad J.S.Bachas, kurdamas vadinamąsias lenkiškas kantatas, daug galvojo apie Lietuvą ar Lenkiją – jis tiesiog kūrė muziką. Bet vis tiek galima rasti šiokį tokį ryšį tarp Lietuvos istorijos ir J.S.Bacho. Jo nesureikšminu, bet kantatas bus įdomu išgirsti – Lietuvoje jos tikrai nežinomos.
– Vilniaus festivalį galime laikyti vienu senosios muzikos propaguotoju – kaip tik jo pastangomis Lietuvos muzikos mėgėjai susipažino su Vakarų Europoje pastariaisiais metais gaju barokinės muzikos atlikimo autentiškais instrumentais vajumi. Vroclavo baroko orkestras, kaip suprantu, tęsia tą pažintį, bet šiųmečio Vilniaus festivalio programoje yra ir dar vienas senovinis instrumentas – mandolina.
– Mandolinininkas iš Izraelio Avi Avitalis birželio 3 d. su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) ir jo meno vadovu, dirigentu bei solistu Sergejumi Krylovu atliks J. S.Bacho ir Antonio Vivaldi koncertų versijas mandolinai ir orkestrui. Tai vėlgi turėtų būti neįprastas koncertas.
Šiame koncerte skambės ir jau kone chrestomatiniai 80-metį mininčio estų kompozitoriaus Arvo Parto kūriniai, tarp jų – „Tabula rasa“. Įdomu tai, kad LKO įkūrėjas Saulius Sondeckis šį kūrinį dar 1977 metais įtraukė į orkestro gastrolių Vokietijoje bei Austrijoje programą, per gastroles šis iki šiol vienas garsiausių A.Parto kūrinių buvo įrašytas į plokštelę. Pasirodžius jai, įvyko sprogimas – ir kūrinys, ir plokštelė pradėti vadinti sensacija. „Saulius man davė vizą į Vakarus“, – vėliau teigė A.Partas.
A.Partas yra absoliutus fenomenas ir reiškinys. Ką iš šiuolaikinės muzikos kūrėjų galėčiau su juo sulyginti? Philipą Glassą, gal dar Johną Adamsą ir daugiau nelabai ką. Taigi A.Partui skirta programa – vėlgi aukščiausio kultūrinio ir meninio lygio Vilniaus festivalio projektas.
– Lietuva jau seniai vadinama kvartetų šalimi ir tą reputaciją patvirtins dar vienas Vilniaus festivalio dalyvis – styginių kvartetas „Mettis“, jau turintis nemažą būrį gerbėjų. Esu girdėjusi, kaip melomanai erzino jaunuosius muzikantus: „Kokį pavadinimą čia pasirinkote? Iškart pasivadinkite Vilniaus kvartetu ir eikite į Filharmoniją!“ Kol kas jie Filharmonijos salėje pasirodys kaip Vilniaus festivalio dalyviai, bet kas žino, kaip bus vėliau...
– Kamerinės muzikos vakare birželio 11-ąją „Mettis“ susitiks su svečiais iš Italijos – Kremonos kvartetu. Skambės Luigi Boccherini, Giuseppe Verdi, Ph.Glasso, F.Mendelssohno-Bartholdy kameriniai kūriniai. Šį koncertą galime laikyti vos ne rečitaliu, nes šiais metais ši nuolatinė festivalio pozicija liko tarsi neužimta.
Kvarteto žanras nėra masinis. Tai intelektualus menas, reikalaujantis tam tikro pasirengimo, intymumo, išmanymo. Džiugu, kad randasi naujų kolektyvų, kad jie palaiko intelektualinį mūsų kultūros lygį. Vilniaus festivalis irgi to siekia įtraukdamas „Mettis“ į savo programą.
– Šiųmečiam Vilniaus festivaliui dar neprasidėjus, didžiausio publikos ažiotažo sulaukė Pekino nacionalinės operos pasirodymas – bilietai į birželio 4 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre rodysimą kinų spektaklį „Jangų giminės karvedės“ graibstyte graibstomi.
– Jau seniai mąstėme, kad Vilniaus festivalis galėtų pristatyti kitas kultūras, kaip tai daro kiti festivaliai. Pavyzdžiui, Šlėzvigas-Holšteinas vienais metais sutelkė dėmesį į Turkiją ir pasirodė, kad šioje šalyje yra puikių kompozitorių, atlikėjų, apskritai talentingų žmonių. Įdomūs reiškiniai, ypač vadinamosios pasaulio muzikos, vyksta Afrikoje, o mes apie tai nieko nežinome. Tačiau dėl objektyvių priežasčių šitaip plėsti lietuvių akiratį mes atsisakėme. Dabar – Pekino opera. Tai pačių kinų iniciatyva skleisti savo kultūrą – šalis tai remia, propaguoja, finansuoja. Kinų opera – visiškai kitoks reiškinys, negu esame įpratę matyti ir girdėti. Spektaklyje neišgirsime įprastų arijų, simfoninio orkestro. Užtat išvysime akrobatinių triukų, spalvingus apdarus, išraiškingas kaukes, savitą teatro kalbą ir judesius, išgirsime tradicinius kinų instrumentus, neįprastą dainavimą ir deklamaciją. Pažintine prasme tai bus įdomus šuolis į visai kitą pasaulį.
– Galima tik pridurti, kad su egzotikos kvapu bus ir šių metų Vilniaus festivalio džiazo programa.
– Birželio 7 d. koncerte „Martinikos preities pėdsakais“ nepažinto pasaulio paslaptį praskleis Martinikos ir Prancūzijos pianistas Gregory Privatas su savo kvintetu. Šie muzikantai atveš visame pasaulyje išpopuliarėjusią autorinę 14 dalių programą „Cypario pasakojimai“. Joje įgarsinti istorinės asmenybės, Martinikos senbuvio, kuris patyrė ugnikalnio išsiveržimą, išgyvenimai.
– Vilniaus festivalis rengiamas jau devynioliktą kartą. Ar jis dar išsaugojo iššūkių dvasią, ar jau tapo rutina?
– Vilniaus festivalis prasidėjo ir Lietuvos kultūros orbitoje sušvito labai ryškiai. Tačiau vėliau dėl įvairiausių priežasčių truputį sumenko tiek finansine, tiek menine prasme. Rutiną sąlygojo objektyvios priežastys. Bet norėčiau, kad festivalis gyvuotų, kad kas nors jį rengtų ir trisdešimtą, ir penkiasdešimtą kartą.
Skirtumas tarp festivalio rengėjų vizijų ir galimybių didžiulis. Mes kasmet norėtume proveržio. Galbūt jis bus kitąmet, per dvidešimtąjį festivalį, – jau dabar pradėjau žvalgytis, kuo jis galėtų būti išskirtinis.
Premjeros – Leipcige ir Vilniuje
19-ąjį Vilniaus festivalį pradėsiančio G.Gelgoto kūrinio „Extracultural“ pasaulinė premjera įvyko Leipcigo „Gewandhaus“ salėje sausio 17 d. Ją drauge su G.Gelgoto vadovaujamu Naujų idėjų kameriniu orkestru atliko Vidurio Vokietijos radijo simfoninis orkestra, diriguojamas jo meno vadovo, estų dirigento K.Jarvio, kuris, anot amerikiečių laikraščio „The New York Times“, ant dirigento pakylos transformuojasi į bernšteinišką kinetinę energiją. „Štai kokia beribė gali būti šiuolaikinė muzika!“ – prieš keletą metų sušuko kritikas, išgirdęs G.Gelgoto kūrinį („Kieler Nachrichten“, C.Strehk, 2013). O naujausią kompozitoriaus premjerą parengęs K.Jarvis taip prisiminė savo pažintį su lietuvio kūryba: „Kai pirmą kartą išgirdau G.Gelgoto muziką, buvau tiesiog priblokštas! Tai fantastiška kūryba, o ir jo muzikos atlikimo koncepcija yra nepaprastai originali.“
Glaudus G.Gelgoto ir K.Jarvio bendradarbiavimas prasidėjo 2012 metais, kai šio dirigento įkurtas Baltijos jaunimo filharmonijos orkestras Berlyno koncertų salėje atliko tarptautinį pripažinimą jaunam lietuviui atnešusio kūrinio „Never Ignore the Cosmic Ocean“ premjerą. Anuomet Vokietijos spauda rašė apie „sensaciją“ („Neue Musikzeitung“). Iki šiol „Never Ignore the Cosmic Ocean“ („Niekuomet neneik kosminio vandenyno“) yra atliekamas Europoje, diriguojant G.Gelgoto muzikos propaguotojui K.Jarviui.
