„Grammy“ apdovanojimų laimėtojas E.Druckeris savaitgalį J.Brahmso koncertą itin emocingai atliko Izraelyje, su Rananos simfoniniu orkestru.
„Manau, kad jis jaustų tam tikrą palengvėjimą, jog kūrinį galiausiai pavyko atlikti. Tam tikra prasme daug mano karjeros aspektų buvo skirti būtent tam, – po koncerto sakė 63-ejų E.Druckeris. – Mane su šiuo koncertu sieja itin daug emocinės energijos, intensyvumo“.
Diskusijos dėl Žydų kultūros sąjungos
Du praėjusio savaitgalio pasirodymai Rananoje taip pat buvo skirti atsiminti Žydų kultūros sąjungą – žydų muzikantų nacistinėje Vokietijoje organizaciją. Žydai buvo atskirti, kad „nepurvintų arijų kultūros“.
Po to, kai buvo pažemintas Kelne, vyresnysis Druckeris tapo viena kertinių figūrų „Kulturbunde“. Ši sąjunga – tikras istorinis fenomenas, kurio palikimo neįmanoma nevertinti prieštaringai.
Viena vertus, Žydų kultūros sąjunga leido Vokietijos žydams toliau užsiimti kultūrine veikla ir jaustis normaliai – arba jausti normalumo iliuziją – aplink vis didėjant diskriminacijai.
Tačiau sąjunga tuo pačiu buvo tapusi nacių propagandos mašinos sraigteliu – Adolfo Hitlerio režimui ji leido vaizduotis nuosaikiu ar net demokratišku. Be to, „Kulturbundas“ buvo prototipas judenrato sistemai, kurioje sąlyginai privilegijuoti žydai naiviai vykdė nacių nurodymus vežti kitus žydus į getus, o iš jų – į koncentracijos stovyklas.
Bet tuo metu, 1933-aisiais, nei getais, nei mirties stovyklomis ir dujų kameromis Vokietijoje dar nekvepėjo. Tada naciams buvo svarbiausia „išgryninti“ šalies institucijas rasistiškais įstatymais ir gatvių teisingumu.
Žydai neteko darbų valstybės tarnyboje, buvo išmesti iš daugelio populiariausių organizacijų ir nebeįleidžiami į viešus renginius. Galiausiai patyčios gatvėse nemažą dalį Vokietijos žydų paskatino emigruoti.
Tačiau daugiausia į visuomenę visiškai įsiliejusiems Vokietijos žydams, kurie jautė gilų ryšį su šalies kultūra bei istorija, „Kulturbundas“ tapo kūrybine erdve tokiu metu, kai aplink griuvo jų pasaulis.
Žydams – tik žydų kūryba
„Sąjungos nariai norėjo parodyti vokiečiams, kodėl buvo verta mus išsaugoti, kodėl mes buvome geresni nei vokiečiai manė. Buvo klaidingai manoma, kad sąjunga padės jiems išlikti gyviems. Tai buvo jų klaida“, – teigė Rananos simfoninio orkestrio vadybininkas Oritas Fogelis-Shafranas.
Iš pradžių nacių Kultūros ministerija suteikė Žydų kultūros sąjungai sąlyginės laisvės – vokiečiams buvo svarbu tik tai, kad visi atlikėjai ir žiūrovai būtų išskirtinai žydai.
Kelerius metus „Kulturbundo“ veikloje dalyvavo tūkstančiai muzikantų, aktorių ir kitų atlikėjų, tarp jų – visoje Vokietijoje garsūs menininkai.
Bet vėliau suvaržymų ženkliai padaugėjo – žydams buvo leista atlikti tik žydų kūrinius. Johannas Sebastianas Bachas ir Ludwigas van Beethovenas atsidūrė už įstatymo ribų.
O po „Krištolinės nakties“ pogromų 1938-aisiais, kai iš esmės prasidėjo nacių vykdyta žydų naikinimo kampanija, „Kulturbundas“ dar labiau sumenko. Muzikantai ėmė slėptis ar ieškoti kelių pabėgti į užsienį. Antai E.Druckerio tėvas Ernestas pasitraukė į JAV.
Daug kas prasibrovė į Pažadėtąją žemę ir ten įkūrė dabar visame pasaulyje žinomą Izraelio filharmonijos orkestrą. O tie, kurie dar gyveno Vokietijoje baigiantis 1941-iesiems, buvo išsiųsti į koncentracijos ir naikinimo stovyklas.
Kultūrinė veikla leido jaustis gyvais
Ernesto Druckerio pažeminimas Kelne iš esmės buvo lemtinga akimirka, po kurios Vokietijos menininkai žydai suvokė, kad jiems reikalinga sąjunga. Jam puikiai sekėsi Kelno konservatorijoje, tad jaunuolis 1933 metų vasarą buvo pakviestas sugroti visą J.Brahmso koncertą per mokslų baigimo ceremoniją.
Iki renginio likus jau nedaug laiko, E.Druckeris pamatė, kad iš programos išbraukta jo pavardė. Tada jo mokytojas pagrasino išeiti iš darbo ir buvo rastas kompromisas – naujoji konservatorijos administracija, kurią sudarė vien naciai, leido E.Druckeriui griežti tik dalį koncerto, o tada jį pakeitė nežydas.
Muzikantas scenoje išbuvo vos kelias minutes, o tada buvo nuo jos nuvarytas. Netrukus jis atsidūrė „Kulturbund“ glėbyje, o 1938-aisiais pasiekė JAV. Amerikoje jam ir gimė sūnus Eugene'as.
Pastarojo muzikanto teigimu, jo tėvą incidentas Kelne sukrėtė. Bet Eugene'as nenori kritikuoti žmonių, kurie laikėsi įsikabinę savo šaknų vokiškoje kultūroje prieškario laikotarpiu.
„Taip, kai kurie žmonės galbūt buvo užliūliuoti ir manė, kad visi kartu bus saugesni. Tai buvo netiesa. Bet „Kulturbundas“ leido žydams jaustis kultūriškai gyvais“, – tvirtino E.Druckeris.
Koncertus Rananoje inicijavo Rananos simfoninio orkestro violončelininkas ir meno direktorius Hillelas Zori. Jo nuomonė apie Žydų kultūros sąjungą dviprasmiška.
Esą susibūrę į sąjungą žydai tarsi parodė naciams, kaip galima sunaikinti bendruomenę jai apie procesą nė neįtariant. Kita vertus, H.Zori iki šiol stebina tai, kaip „Kulturbundas“ iki pat genocido pradžios brangino humanistines vertybes.
„Jie jautė, kad saugo ir savo, ir visos Vokietijos kultūrą, kuriai, be abejo, priklausė“, – teigė H.Zori.
Parengė Gintaras Radauskas
