Antradienį pilnai Nacionalinės filharmonijos salei režisierius Sun Guiyuanas, Kinijos centrinės televizijos tarptautinio kanalo prodiuseris ir Pekino operos ekspertas Xu Zhaoqunas ir artistai bei muzikantai papasakojo apie Pekino operos specifiką, herojus, vaidybos ypatumus, kostiumų ir grimo reikšmę, pademonstravo instrumentų ir dainininkų balsų skambesį, scenos judesį, šokius ir net kovos meną. Maža to, lietuviai pamatė tai, ko kinų žiūrovai paprastai nemato – kaip aktoriai grimuojasi spektakliui.
Tiems būsimiesiems Pekino operos žiūrovams, kurie neturėjo progos išgirsti minėtosios paskaitos, prieš spektaklį galbūt praverstų šioks toks rašytinis „likbezo“ tekstas, padėsiantis susigaudyti, ką gi jie išvys scenoje.
Pekino opera, savitas ir geriausiai pasaulyje žinomas kinų scenos menas, susiformavo imperatoriaus rūmuose Čingų dinastijos laikais XIX a. viduryje, o XX a. pradžioje suklestėjo ir tapo vyraujančiu operos stiliumi Kinijoje, įgijusiu nacionalinės operos statusą.
Priskaičiuojama apie 1300 tradicinių operos kūrinių, iš kurių 400 dažnai atliekami iki šių dienų.
Pekino operoje neišgirsime nei vakarietiško orkestro, nei tradicinių arijų ar chorų. Ji apima specifinį dainavimą, deklamavimą, vaidybą, pantomimą, akrobatiniais triukais praturtintas kovas.
Egzistuoja keturios pagrindinės vaidmenų grupės – sheng (vyro), dan (moters), jing (vyro su išpiešta kauke ant veido) ir chou (komiškas vyro arba moters vaidmuo). Visi personažai priklauso kuriam nors iš šių keturių vaidmenų. Jie skirstomi į tam tikrus tipus.
Sheng – pagrindinis vyriškos lyties vaidmuo. Šis vaidmuo skirstomas į keturias kategorijas: laosheng – vidutinio ar senyvo amžiaus vyras su barzda, wusheng – vyras turintis kovinių sugebėjimų, kuris pasirodo kovos scenose, xiaosheng – jaunas, gražus vyras, dažniausiai mokslo žmogus, hongsheng veidas visuomet būna nutapytas raudonai.
Dan – bet koks moteriškas vaidmuo. Qingyi – švelni ir tyli jauna mergina. Huadan – dora arba vaidinga moteris. Laodan – senyvo amžiaus moteris. Wudan – moteris su kovinių menų įgūdžiais. Caidan – juokingas ir gudrus charakteris.
Personažai skirstomi į ištikimus ir išdavikus, gražius ir bjaurius, gerus ir blogus. Kaip, nesuprantant kalbos, atskirti, kas yra kas? Tai ne taip jau sudėtinga: kiekvieno personažo charakterio bruožus, dorybes, silpnybes ar likimus perteikia grimas – jo spalvos ir ornamentai.
Dažniausiai naudojamos spalvos – raudona, balta, juoda, žalia, mėlyna, purpurinė ir auksinė.
Raudonos spalvos veidas, būdingas didvyriams, siejamas su ištikimybe ir drąsa. Balta spalva – niekšų ir išdavikų simbolis. Juoda spalva sufleruoja, jog herojus sąžiningas, tvirtas ir ūmaus būdo. Veide nutapyta balta dėmė simbolizuoja pataikavimą ir niekšiškumą. Mėlynos ir žalios spalvos veidas simbolizuoja ištremtą herojų. O inksto formos akys ir medinės lazdos formos antakiai – vienuolį. Auksinė spalva paprastai naudojama Budos arba mitologinių personažų grimui.
Kiekvienam personažui būdingi spalvingi kostiumai bei kanonizuoti judesiai, taip pat ir savitas dainavimo būdas, atsižvelgiant į personažo lytį, amžių, statusą bei charakterį.
Scenografijos ir butaforijos scenoje mažai – tradiciškai tėra stalas ir dvi kėdės. Tačiau žiūrovų vaizduotė erdvę aplink šiuos baldus gali paversti rūmais, kabinetu, teismu ar kariuomenės vado palapine. Skirtumas slypi stalo bei kėdžių dekoracijų detalėse. Pavyzdžiui, jei tai rūmai, stalo staltiesė bus dekoruota drakono raštais. Tokiu būdu stalas gali tapti lova, tiltu, vartų bokštu, kalnu ar netgi debesiu.
Pekino operos personažai neretai joja arkliu. Tačiau vietoje arklio butaforijos aktorius laiko botagą ir atlieka jojimo veiksmą.
Artistams akompanuoja instrumentinis ansamblis, padalytas į dvi dalis. Pirmoji vadinama wenchang (švelnaus skambesio), kurios pagrindinė funkcija yra akompanuoti dainuojantiems aktoriams. Dažniausiai naudojami trys instrumentai: jinghu – Pekino operos smuikas, yueqin – mėnulio formos mandolina ir pipa – keturių stygų liutnia. Šiam orkestrui vadovauja jinghu muzikantas.
Kita dalis vadinama wuchang (trankaus skambesio), kurios pagrindinė funkcija akompanuoti vaidinimui, deklamavimui, šokiams ir akrobatinėms kovoms. Čia naudojami perkusiniai instrumentai: būgnai, medinis tarškutis, gongai ir cimbolai. Būgnininkas vadovauja wuchang muzikantams ir yra viso ansamblio dirigentas.
Šiomis dviem instrumentų grupėmis per Pekino operos spektaklį sukuriama tam tikra atmosfera, padedanti žiūrovams geriau suvokti situaciją.
Operos spektakliuose atskleidžiami svarbūs Kinijos istorijos, politikos ir visuomenės gyvenimo įvykiai, išaukštinami kilnūs karo vadai, smerkiami išdavikai, dažnai paliečiama meilės tema.
Vilniaus festivalyje rodomas Pekino nacionalinės operos spektaklis “Jangų giminės karvedės“ pasakoja apie Jangų moteris, stojusias ginti tėvynės, kai jų vyrai žuvo nuo priešo rankos. Sieną saugojusiam vadui Jang Zongbao žuvus, jo šimtametė močiutė Še, užgniaužusi sielvartą, nutaria sunaikinti priešą ir ima vadovauti kariams. Viena iš karvedžių tapo ir Mu Guing, Jang Zongbao žmona. Ryžtingomis moterų pastangomis, sumanumu ir drąsa priešas buvo nugalėtas.
Parengė Milda Augulytė
