Venecijos bienalės teatro programa – tai daugiau nei aštuonis dešimtmečius rengiama pagrindinio pasaulyje meno renginio dalis, kas dveji metai pristatanti įdomiausiai tuo metu kuriančius teatro menininkus. Nors teatro programa ne visada bienalėje užimdavo svarią vietą, šiemet ji vėl ypač stipri ir ryški.
Programoje – garsiausi vardai
Šiemet Venecijos bienalėje susirinks visa Europos teatro grietinėlė. Kartu su O.Koršunovu programoje – šveicaras Christophas Marthaleris, vokietis Th.Ostermeieris, italas R.Castellucci, ispanas Lluisas Pasqualis, vokietis Falkas Richteris, belgas Janas Lauwersas, prancūzė Yasmina Reza, britas M.Ravenhillas bei kiti.
„Pastaruoju metu į bienalės programą stengiamės įtraukti laboratoriniais principais paremtus teatrinius ieškojimus“, – teigė Alexas Rigola, programos meno vadovas bei vienas jos sudarytojų.
Bienalėje teatro menininkai ne tik parodys šiuo metu ryškiausius savo darbus. Kiekvienas jų kūrybinėse dirbtuvėse dalysis patirtimi su jaunais aktoriais, režisieriais bei dramaturgais.
„Šių metų kūrybinių dirbtuvių bei visos teatro programos tikslas – suteikti mokslinės laboratorijos dvasios teatriniams ieškojimams. Bienalė turi tapti erdve, atvira diskusijoms ir eksperimentams. Tai lyg savotiška gamykla, gaminanti idėjas, galinčias išplėsti teatro galimybes“, – pasakojo A.Rigola.
Lietuvių „Hamletas“ – vienas pagrindinių akcentų
Lietuvių „Hamletas“ pastaruoju metu nuolatos sukasi tarp pagrindinių bienalės akcentų bei afišuojamas kaip viena teatro programos ašių. Pasak O.Koršunovo, tiesiog natūralu, kad šių metų bienalėje pristatoma pirmoji jo trilogijos dalis.
„Bienalės meno vadovas, pamatęs „Žuvėdrą“ Katalonijoje, buvo ja sužavėtas. Jo nuomone, OKT teatras dabar yra vienas įdomiausių Europoje. Manau, jog vėlesnėse bienalėse parodysime ir „Dugne“, ir „Žuvėdrą“. Logiška ir prasminga, jog pirmiausia vykstame su „Hamletu“ – juk trilogija prasideda būtent nuo šio spektaklio. Jaučiu, kad užsimezgė ilgas bendradarbiavimas, primenantis mūsų draugystę su Avinjono festivaliu“, – teigė režisierius, jau planuojantis „Hamleto“ repeticijas prieš išvykstant į Veneciją.
Kita vertus, tiek „Hamleto“, tiek kitų trilogijos spektaklių sėkmė tarptautiniame kontekste kiek nustebino net patį režisierių. Pasak jo, tai spektakliai, neturintys dažną žiūrovą užkabinančių įspūdingų vizualių triukų.
„Nesitikėjau, kad šie trys spektakliai bus taip aktyviai kviečiami į festivalius. Juk jie neturi išorinio efektingumo, ryškių politinių ar socialinių aktualijų, netgi pakankamai asmeniški. Čia aktoriai nebesislepia už ketvirtos sienos, netgi nevaidina, o personažų tekstais mėgina kalbėti apie save kaip apie žmones. Tačiau užsienio kritikai dažnai pastebi jų novatoriškumą, visiškai kitokį požiūrį į aktoriaus darbą. Patrice'as Pavis, garsus prancūzų teatrologas, ne kartą mini šiuos ieškojimus. Apskritai dabartiniame Europos teatre juntama tendencija vis mažiau dėmesio kreipti į atrakcijas ir vis labiau atsigręžti į tai, kas svarbiausia. O svarbiausia teatre – tai aktorius ir žiūrovas bei jų ryšys“, – kalbėjo O.Koršunovas.
Kūrybinėse dirbtuvėse gilinsis į T.Słobodzianeko „Mūsų klasę“
Kūrybinių dirbtuvių ciklas bienalėje – tai pernai prasidėjusių ieškojimų tęsinys. O.Koršunovas, pernai su italų aktoriais nagrinėjęs Antono Čechovo „Žuvėdrą“, šiemet gilinsis į šiuolaikinę pjesę – lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“. Tai pjesė apie lenkų miestelį, patyrusį sovietinę, vėliau – fašistinę okupaciją bei baisų holokaustą.
„Čia suvažiuoja labai geri aktoriai, su kuriais tikrai įdomu dirbti. Dirbtuvės „Žuvėdros“ tema tapo atradimu man pačiam. Tai buvo ne istorijos pasakojimas, o polifoninis veiksmas. Buvo daugybė Ninų ar Konstantinų, kurių kiekvienas tuo pačiu metu skirtingai interpretavo vieną ar kitą situaciją. Vargu ar dabar įmanoma atrasti stipresnius „workshopus“ negu Venecijos bienalėje“, – teigė O.Koršunovas.
Kūrybinės dirbtuvės Venecijoje – ne vienintelis O.Koršunovo susidūrimas su „Mūsų klase“ šią vasarą. Šiuo metu režisierius šį kūrinį stato Oslo nacionaliniame teatre. Premjera įvyks jau rugsėjį.
„Norvegų aktorių susidomėjimas „Mūsų klase“ tiesiog neįtikėtinas. Netgi statydamas Augusto Strindbergo ar Henriko Ibseno kūrinius nepastebėjau tokio jų susidomėjimo. Kodėl? Pirmiausia tai juos sukrečia. Antra, jie visiškai nežino Rytų Europos istorijos. Nežino ne tik norvegai, tačiau apskritai vakariečiai. Jie istoriją suvokia labai egocentriškai. Juk esminiai įvykiai vyko būtent Rytų Europoje, ypač kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą. Tokie įvykiai vyksta ir dabar. Jiems tai – didelės atvertys. Labai įdomu šią medžiagą nagrinėti su norvegais. Manau, bus įdomu ir su italais“, – vylėsi režisierius.
Į bienalės programą sugrįžta po 16 metų
„Hamletas“ taps antruoju O.Koršunovo spektakliu, pristatytu Venecijos bienalėje. Prieš šešiolika metų prestižinio renginio duris pravėrė „Roberto Zucco“. Pasak režisieriaus, tai buvo vienos įsimintiniausių gastrolių apskritai.
„Roberto Zucco“ pristatymas Venecijos bienalėje man įsimintinas visų pirma dėl Sauliaus Mykolaičio, kuris tą kartą suvaidino itin stipriai, ypač finale. Pjesė, parašyta remiantis tikrais įvykiais, pasakoja serijinio žudiko-poeto istoriją – dramą apie visuomenės ir individo kraštutinį konfliktą. Realus Zucco gimė Venecijoje – šis faktas veikė tiek mane, tiek Saulių. Finale, kai Zucco šoka nuo stogo ir nučiuožia riedutininkų rampa, atsidarė doko, kuriame vaidinome, galinės durys ir atsivėrė naktinės Venecijos panorama. Prisikėlęs Zucco išėjo į savo miestą. Tai buvo tikrai jaudinanti akimirka. Vis dėlto niekas iš jo artimųjų spektaklyje nepasirodė. Atėjo tik vairuotojas, vaikystėje jį vežiojęs į mokyklą“, – prisiminė O.Koršunovas.
1999-aisiais Venecijos bienalėje debiutavo ne tik jaunas režisierius O.Koršunovas – tai buvo pirmieji metai, kai bienalės programoje dalyvavo Lietuvos menininkai. Pasak režisieriaus, publikos reakcija po „Roberto Zucco“ priminė ne kartą vėliau pasikartojusią situaciją, kai jų spektaklis šiek tiek pralenkė laiką.
„Mūsų pasirodymas su klubine muzika bei panašiais elementais gana konservatyvioje Italijoje buvo priimtas kiek kontroversiškai. Juk tuo metu nei M.Ravenhillas, Sarah Kane ir jų vadinamoji brutaliųjų britų karta, nei Marius von Mayenburgas nebuvo tokie ryškūs Europos teatre kaip vėliau. Kita vertus, būtent šis pasirodymas mums atvėrė kelią į Prancūzijos festivalius, tarp jų – garsųjį Avinjoną, kai „Ten būti čia“ ir „Senė“ pristatymu prasidėjo penkerius metus trukęs bendradarbiavimas su šiuo festivaliu. Tad Venecijos bienalė mums plačiai atvėrė langą į Europą“, – teigė O.Koršunovas.
Pasirodymas Venecijoje vainikuos sėkmingą sezoną
Pasirodymas Venecijos bienalės teatro programoje vainikuos sėkmingą 16-ąjį OKT/Vilniaus miesto teatro sezoną, kuriame gausu gastrolių tiek pagrindiniuose Europos festivaliuose, tiek atokiuose kraštuose. O.Koršunovas ir jo trupė spektaklius pristatė dešimtyje festivalių Kinijoje, Izraelyje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Gruzijoje, Rumunijoje, Baltarusijoje bei Rusijoje. Pasak režisieriaus, tarptautinėje erdvėje vėl juntamas didelis susidomėjimas OKT/Vilniaus miesto teatru.
„OKT teatras nuo pat pradžių dalyvavo Europos teatrų festivalių aukščiausiojoje lygoje, ypač tarp 2000-ųjų ir 2005-ųjų. Gastroliavome pagrindiniuose festivaliuose, o jie koprodiusuodavo mūsų pastatymus, todėl galėjome kurti itin didelio masto spektaklius. Vėliau kiek praradome pozicijas. Bet dabar vyksta savotiškas renesansas, vėl grįžtame į pagrindinius festivalius, tarp jų – ir Venecijos bienalę“, – teigė O.Koršunovas.
