Dirigentas M.Pitrėnas ne naujokas prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) pulto – pirmą kartą jam dirigavo dar stodamas į J.Domarko klasę.
Studijų metais M.Pitrėnas pasirodė jaunųjų atlikėjų festivalyje „Atžalynas“, rengė koncertus visai šeimai Nacionalinėje filharmonijoje. O ir vėliau pagrojo ne vieną sudėtingą programą, galinčią net pretenduoti į šio dirigento vizitinę kortelę.
Šį sekmadienį – dar vienas ryškus žingsnis. Baigiamajame Vilniaus festivalio koncerte M.Pitrėnas su LNSO, dviem chorais ir solistais Nacionaliniame operos ir baleto teatre atliks Ludwigo van Beethoveno Devintąją simfoniją.
Nuo rudens M.Pitrėnas su LNSO muzikantų kolektyvu bendraus turėdamas kitą statusą. Koks bus naujasis orkestro etapas?
- Nauja šluota naujai šluoja. Kokia būsite šluota? Gal reikia laukti revoliucijos? – pasiteiravau 41 metų M.Pitrėno.
– Visada sakau, kad mano kelias – ne revoliucija, o evoliucija ir kūrybinis dialogas. Dirigentas – tai ne administracinės, o pirmiausia kūrybinės pareigos, todėl kadrų reforma vyks planingai ir apgalvotai, kaip tai buvo daroma anksčiau.
Gal reikės atidžiau peržvelgti orkestro struktūrinius griaučius, valdymą, bet tai nesietina nei su šluota, nei su ravėjimu, nebent, jei norite, su aeratoriumi, leidžiančiu šaknis pamaitinti deguonimi.
- Su kokia programa ateinate vadovauti orkestrui?
-- Mano programa – kryptingas nuoseklumas. Nors terminas skamba minimalistiškai, pasiekti nuoseklių tikslų nelengva. Norėtųsi orkestrą matyti pasitempusį ir kupiną savivertės. Ne darbo kiekis, o kokybė ir pasitenkinimas rezultatu švyti muzikų veiduose scenoje.
- Orkestro vadovo poste pakeisite maestro J.Domarką, išugdžiusį aukštos klasės simfoninį orkestrą. Ar neslegia jo autoritetas? Kokių iššūkių tikitės naujajame poste?
– Neslėpsiu, atsakomybės našta nemenka, o J.Domarko autoritetas ne slegia, o įkvepia. Maestro išugdė, išsupo šį kolektyvą nuo lopšio, vedė jį per sunkmečius. Muzikų, orkestro instrumentų, natų nepritekliai -- tai tik dalis rūpesčių, kuriuos turėjo apvaldyti tuometinis dirigentas.
Orkestras suformuotas, finansavimas skiriamas, cenzūra dingo. Rodos, kas galėtų trukdyti siekti tobulybės dabar? Vis dėlto šie laikai pilni savų iššūkių.
Pirmiausia – didelė konkurencija. Vien Vilniuje gyvuoja trys profesionalūs simfoniniai ir du kameriniai orkestrai, o čia reikia turėti galvoje jau ir Baltijos regiono, gal net europinį kontekstą.
Be to, nereikėtų pamiršti riboto muzikų skaičiaus, milžiniško populiariosios, pramoginės kultūros skverbimosi, naujųjų technologijų spaudimo.
Visus šiuos iššūkius būtina prisijaukinti, apie juos mąstyti, neužsidaryti neprieinamame klasikos bastione.
- Koks turi būti dirigentas, kad jo mostui paklustų šimtas muzikantų? Ko reikia – valios, bizūno, meduolio?
– Labai platus klausimas, į kurį atsakymo bandoma ieškoti daugelyje knygų, traktatų, studijų.
Dirigentas – labai kompleksiška profesija, kurios pagrindas, kalbant labai supaprastintai, – profesija ir bendravimo įgūdžiai. Geras dirigentas – tikrai ne tas, kuris gražiai diriguoja.
Viešėdamas viename Šveicarijos teatre pamačiau ant spintos pieštuku brūkštelėtą kiek pablukusį užrašą. Kas jį užrašė, lieka tik spėti: gal susipratęs dirigentas, kartojęs jį kaip mantrą, o gal koks pyktelėjęs orkestrantas?
Bet kokiu atveju šis užrašas liko ir mano sąmonėje: „Your job is to inspire“ (liet. „Tavo pareiga – įkvėpti“). Ko gero, siekiant šio tikslo visos priemonės pateisinamos.
- Su LNSO esate ir nemažai koncertavęs, ir jo klausęs. Kokia jo stiprybė? Kaip apibūdintumėte jo grojimą?
– LNSO – profesionalus organizmas, turintis labai stiprių menininkų, bet kartu veikiantis kaip darnus vientisas mechanizmas.
Rusų aktorė Faina Ranevskaja yra pajuokavusi, kad jei pacientas labai nori gyventi, prieš šį norą net gydytojai bejėgiai. Kartais pagalvoju, kad, norint sugriauti įsigrojusį LNSO, reikia itin didelių netalentingo dirigento pastangų.
Šio orkestro muzikus maestro J.Domarkas išugdė išlikti nepalankiausiomis sąlygomis. Bet tuo pat metu, jei vyrauja abipusis pasitikėjimas, jie ypač lanksčiai ir jautriai įsiklauso į dirigento mostą.
- O kokie trūkumai? Ką norėtumėte patobulinti, keisti?
– Papildyti, ne keisti. Dabar vyrauja savotiška takoskyra arba, jei norite, pasidalijimas įtakos sferomis repertuaro prasme.
LNSO beveik negroja Vienos klasikos ir „Audros ir veržimosi“ repertuaro darydamas prielaidą, kad Wolfgangas Amadeus Mozartas, Josephas Haydnas, L.van Beethovenas, Franzas Schubertas, Robertas Schumannas, Felixas Mendelssohnas -- tai kamerinio orkestro repertuaras.
Įtraukdami šiuos kompozitorius į repertuarą mes, tikiu, pradžiuginsime žiūrovus ir pagydysime kai kurias technines orkestro žaizdas.
- Žinau, kad nemėgstate pompastiškų frazių apie pasiaukojimą scenai ir menui. Vis dėlto ką jums reiškia jūsų profesija ir pastarasis karjeros posūkis?
– Profesija – viena iš galimybių realizuoti savąjį pasaulio matymą. Domiuosi ne vien muzika, bet ir vizualiaisiais menais, architektūra. Visa tai glūdi mūsų vakarietiškosios kultūros pamatuose su unikalia Europos pakraščio gaida.
Todėl pasiaukojimo čia tikrai nerandu. Greičiau priemonę kurti savo posovietinio krašto tapatybę ir šiais kultūriniais bei meniniais atradimais dalytis su puikiais kolegomis, profesionalais ir asmenybėmis orkestre.
- Esate J.Domarko mokinys. Už ką labiausiai dėkingas savo mokytojui?
– Pirmiausia kad esu toks, o ne kitoks. Visi, kurie pažįsta maestro, pritars man, kad santykis su juo yra neeilinis ir paliekantis ryškų pėdsaką.
Vieni apsimeta to nepatyrę, kiti sudūžta, atsitrenkę į jo valios monolitą, treti – protingi – mokosi ir vertina. Yra vienintelis žmogus, kurį aš taip beatodairiškai ir be kompromisų vadinu maestro, – tai J.Domarkas.
- Jūs perėmėte J.Domarko, išėjusio legendinio Iljos Musino mokyklą, patirtį. Viską, kas užrašyta partitūroje, sugebate perteikti rankų judesiais. Kaip žiūrite į dabar vis labiau plintančią madą prieš orkestrą tarsi šokti šv.Vito šokį, tūpčioti, siūbuoti? O gal taip ir reikėtų?
– Dirigentas, be jokios abejonės, yra svarbi koncerto ar spektaklio figūra. Pastaruoju metu daugiausia gilinuosi į tai, kaip skamba orkestras, kaip į dirigento sumanymus, kad ir kokie kerėpliški jie būtų, reaguoja muzikai.
Kai dirigento judesiai mane pradeda nervinti, trukdyti klausytis, užsimerkiu, lyg perjungdamas įgrisusį kanalą. Nelabai suprantu žmonių, kurie žiūrėdami televiziją piktinasi. Nepatinka – išjunk ir paskaityk ką nors nemirtinga.
Taip ir dėl dirigavimo: bandau netiksliuose ir net ne visada pateisinamuose dirigento judesiuose įžvelgti žinią, kurią jis bando transliuoti. Jei nepagaunu – mano bėda, nežiūriu.
- Kokie santykiai su orkestro muzikantais? Ką manote apie garsiąją italų dirigento Arturo Toscanini frazę: „Parodykite man orkestrą, kurio muzikantai myli dirigentą, ir aš jums parodysiu prastą orkestrą“?
– Kiekvienas metas turi savo estetiką ir etiką. Dirigentų, švelniai tariant, peržengusių padoraus elgesio ribas, anksčiau buvo daugiau. Tai buvo susiję su dirigentų skyrimu į jų postą.
Šiais laikais, kai dirigentas renkamas balsuojant orkestrui ar jo atstovams, kartais prieinamas kitas kraštutinumas. Vos prieš mėnesį įvykę geriausiu planetoje tituluojamo Berlyno filharmonijos orkestro vadovo rinkimai po slapto balsavimo žlugo – nė vienas kandidatų nesurinko visiškos daugumos.
Būtų sunku įsivaizduoti, kad pastaraisiais metais su šiuo orkestru dirigavę geriausi pasaulio dirigentai būtų elgęsi despotiškai ir taip užsitraukę orkestro nemalonę.
Taip pat nemanau, kad tai buvo, A.Toscanini žodžiais tariant, „nemeilės“ problema. Ir nors tai nėra tiesus kelias į muziko širdį, kiekvienas savo profesiją gerbiantis geras muzikas visada įvertina dirigento muzikalumą ir profesinį reiklumą.
- Ar orkestras krečia pokštus dirigentui? Kokius?
– Orkestras – gyvas organizmas, todėl specialiai pokštauti ne visada ir reikia. Gyvenimiškos situacijos padiktuoja daug anekdotų ir kuriozų, kurie muzikų surašomi paskutiniuose natų puslapiuose ar paraštėse. Kartais jie išleidžiami net brošiūrų pavidalu...
– Kokį kūrinį su LNSO labiausiai svajojate atlikti?
– Lietuva turi rimtą bėdą. Mūsų valstybėje nėra nė vienos didelės akustinės erdvės – koncertų salės, kurioje tilptų bent pora tūkstančių žiūrovų.
Kalbu ne vien apie žiūrovus. Atlikdamas didelės apimties kūrinį, pavyzdžiui, Gustavo Mahlerio Šeštąją simfoniją, orkestras ne tik turi sutilpti scenoje.
Jis dar turi turėti akustinę galimybę suskambėti taip, kaip tai skamba gerosiose pasaulinėse salėse, – nespaudžiant, neforsuojant garso, girdint kolegų muzikavimą, kai akustika „kvėpuoja“. Tad kai kurios svajonės artimiausiu laiku neišsipildys.
