30 metų L.Žakevičius – žinomas šokėjas ir gatvės šokių mokytojas. Su žmona ir šokio partnere Airida Gudaite jie yra įkūrę urbanistinio šokio teatrą „Low Air“ ir mokyklą, kuria spektaklius, pernai pelnė Auksinį scenos kryžių.
Liepos pradžioje L.Žakevičius baigė ne tik spektaklių, bet ir šokio stovyklų sezoną. Jo mokinių gatvės šokių kovas buvo galima pamatyti ir Katedros aikštėje, ir „Menų spaustuvės“ kieme per Kultūros naktį.
„Mokykloje buvau kiek problemiško elgesio, o kai susidomėjau breiku, kiti interesai dingo. Breiko bendruomenė, į kurią įsitraukiau, mane labai pakeitė. Žinau, kad gatvės šokiai turi didelį poveikį jauniems žmonėms, linkusiems dominuoti netinkamais būdais“, – kalbėjo L.Žakevičius.
– Iš ko jūs paauglystėje mokėtės?
– Mes mokėmės iš vaizdo įrašų. Kita komanda, mūsų varžovai, turėjo mokytojus, tai buvo kaip ir ne lygis ieškoti mokytojų. Mes buvome labai karingi, nusistatėme, kad į nieką nesikreipsime. Turėjome vaizdo įrašų, žiūrėjome, stabdėme įrašus, tyrėme, kaip ten koks judesys padaromas. O kai atsirado galimybės, važiavome mokytis į užsienį. Tada jau seminaruose gyvai susipažindavome su tais, iš kurių įrašų mokėmės.
Toks įdomus faktas: pirmieji, iš kurių įrašų mokėmės – „Flying Steps“. Lapkričio mėnesį jie atvažiuos šokti Kongresų rūmuose – breikas pagal Sebastiano Bacho muziką.
– Kokiu būdu jūsų pomėgis šokti virto ir socialiniu darbu?
– Mokau gatvės šokio jau gal septinti metai. Taip susiklostė, kad tarp mokinių atsirado vaikai iš globos namų. Jie atėjo kaip į būrelį, šoko, jiems gerai sekėsi, jų savivertės jausmas ėmė kilti, pripažinimas atsirado. Man pačiam ėmė rūpėti, kad kuo daugiau tokių vaikų įsitrauktų. Nueidavau į globos namus pašokti, pamokyti – kad jie pažintų įdomią veiklą, kad užsikabintų už šokio. Juk, kiek domėjausi, vaikai linkę nusikalsti dėl veiklos stokos. Tai tegu šoka breiką, o ne nusikalsta, tegu nepatenka į socializacijos centrus ir kitas įstaigas, kuriose gyventų uždaryti.
– Tačiau breikas jus nuvedė ir pas įkalintus jaunus žmones. Kaip tai atsitiko? Tiesą sakant, išsivysčiusiose Vakarų šalyse tas klausimas skambėtų keistai, nes gatvės šokis ten kaip tik padeda susikalbėti su linkusiais nusikalsti. O Lietuvoje šokis kaip prevencijos priemonė, tuo labiau šokis įkalinimo įstaigoje – visiška egzotika.
– Mane tiesiog pakvietė į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių vesti breiko užsiėmimą. Į salę atvedė gal 60 jaunuolių, padariusių baisius nusikaltimus. Jie išsirikiavo. Aišku, nė vienas nedrįso pradėti šokti.
Bet jeigu aš toje situacijoje jausčiausi silpnas ar bijočiau, jie nepasiduotų. O aš provokuoju. Tada vienas, kitas įsijungė. Kažkuris iš šalies riktelėjo: „Eikit greitai!“. Tada dar kokie septyni atsirado. Pajutau, kokia stipri ten hierarchija. Ir kad aš esu jiems linksminimosi objektas, kaip ir tie jaunuoliai, kurie ėmė šokti. Po užsiėmimo paklausiau prižiūrėtojų, koks statusas tų, kurie prie manęs prisijungė. Sako, nekoks. Tai jie dėl to ir išdrįso.
– Baletas turbūt tokio poveikio nedarytų. Kodėl daro breikas?
– Breiko šokis yra labai fizinis, jis stebina, o didžioji dalis jaunuolių nori daryti įspūdį, nori fiziškai pajusti savo kūną. Mokydamas gatvės šokio, aš pasakoju apie smurtinius elementus, kurie būdingi visai hip hopo subkultūrai. Pats breikas, sakyčiau, yra natūraliai susiformavęs prevencijos būdas. Labai daug yra istorijų apie tai, kaip gatvės šokis atsirado Niujorke, Bronkse, kur buvo daug tarpusavyje kovojusių gaujų. Kiekvienoje gaujoje atsirasdavo linksmintojai – breikeriai. Ir palengva kovos peiliais, kastetais ir kitais ginklais virto gatvės šokio kovomis.
Breiko judesiuose daug smūgiavimo judesių, rankų surakinimo simbolių. Ir nemažai gaujų narių yra tapę šokėjais. Pats gatvės šokis veikia agresyvesnių polinkių jaunus žmones. Breikas toje aplinkoje savas. Žmonės suvokia, kad gali kovoti nesimušdami. Kai sugrįžau į nepilnamečių tardymo izoliatorių, antras užsiėmimas vyko su atrinktais jaunuoliais. Ir rezultatas visiškai kitas. Jie atsiskleidė, kai nebuvo stabdančio žvilgsnio iš šalies. Tada mes dirbome su kolega britu, jis vedė dramos pamokas.
– Spėju, kolega britas turėjo didesnę darbo įkalinimo įstaigose patirtį?
– Užsienyje menai daug naudojami įkalinimo įstaigose. Didžiojoje Britanijoje platus tinklas, kur kalėjimuose vedami dramos, literatūros rašymo, piešimo užsiėmimai, muzikos tearapija, poezija kuriama, mokoma šokio. Daug kur kviečia menininkus, kad dirbtų su įkalintais žmonėmis. Lietuvoje Edukologijos universitetas bando diegti tokias programas.
– Ką jūsų patirtis sako – ar lengva bus Lietuvoje diegti meno užsiėmus kalėjimuose?
– Į Lietuvos kalėjimus meno užsiėmimams nelengva patekti. Kažkas ten slepiama. Ir toks požiūris: o kam to reikia? Yra žmonių, kurie supranta, kam reikia ir kviečia menininkus. Bet sistema nėra linkusi įsileisti meną. Nes jeigu ten uždaryti žmonės nusikalto, tai tegu jie gauna savo bausmę ir tegu kenčia. Vos ne taip. Ko čia nusikaltėlį mokinti kažkokių menų? Kai mes su britais kartu dirbome, jie viską filmavo. Nors iš pradžių izoliatoriaus darbuotojai jiems neleido.
Britai ilgai aiškino, kodėl reikia filmuoti gerą iniciatyvą. Tai štai, dvi priežastys. Viena: „O kam to reikia?“. Kita – gal bijoma savo sistemos blogąją pusę atskleisti žmonėms iš šalies?
– Ką pats ten dirbdamas pastebėjai blogo, slėptino?
– Nieko. Ten buvo tvarkinga, ramu ir saugu. Pirmą kartą važiuodamas labai bijojau – ką ten pamatysiu, kokios reakcijos bus, kas man nutiks? Nieko baisaus nenutiko. Griežta struktūra, tikslumas, registracija. Nieko, ką derėtų slėpti. Ten kalinami jaunuoliai iki 18 metų. Mes po to su jais ir arbatą gėrėme, ir kalbėjomės. Noras bendrauti yra. Atsiranda ryšys ir jis nenutrūksta. Ir tą ryšį būtų išmintinga plėtoti ir skatinti.
– Liepos pradžioje jūs baigėte ne tik spektaklių, bet ir šokio mokymų, šokio stovyklų sezoną. Jūsų mokinių gatvės šokių kovas galima buvo matyti ir Katedros aikštėje, ir Menų spaustuvės kieme per Kultūros naktį. Kas toliau šią vasarą?
– Savo mokykloje surengę intensyvius šokio kursus kitiems, liepos vidury patys išvažiuosime patys tobulintis į gatvės šokių stovyklą Čekijoje, kur suvažiuoja šokėjai ir mokytojai iš viso pasaulio, gyvena prie tvenkinio ir dirba. Ten yra penkios scenos, kuriose vyksta pamokos nuo ryto iki vakaro. Vakarais įvairūs konkursai, dvikovos. Vėliau skrisime į šiuolaikinio šokio seminarą Barselonoje.
Po to – rezidentūra Utenoje, tarptautinis projektas „Klausinėjantys menai“. Viešoje erdvėje kursime šokio performansą. Projekto tema susijusi su tautine mažuma, kartu kurs ir piešėjai, fotografai, šokėja iš Islandijos. Mūsų pirmi pasirodymai bus Utenoje, Visagine, kitąmet – ir Islandijoje. O tada jau ruduo, ir vėl sezonas, turime tris spektaklius, ir juos rodysime.
