Populiariausias rekvizitas Avinjone – skėtis nuo saulės, šiaudinė skrybėlaitė ir butelis vandens. Kostiumas – geriausia būtų „kaip mama pagimdė“. Beje, daugelyje spektaklių gausu apsinuoginimo, ir tai sukelia ne pasipiktinimą, o greičiau begėdišką publikos pavydą. Karalius Lyras – nuogas, Ričardas III – taip pat, ką jau kalbėti apie menkesnius personažus.
Dabartinis festivalis – 69-asis. Oficialioje programoje (INN) – apie pusšimtį rinktinių įvykių: teatras, šokis, muzika, tarpdisciplininiai projektai, kinas ir parodos. Antrus metus į INN įtrauktas vienas vaikiškas spektaklis, ir tai liudija festivalio meno vadovo, žinomo režisieriaus Olivier Py rimtus ketinimus. Meno vadovas, vilkėdamas baltus marškinius, važinėja po Avinjoną dviračiu – iš vieno teatro į kitą, iš spaudos konferencijos į diskusijas, paprastas ir prieinamas kiekvienam žiūrovui.
Neoficiali programa – OFF – koziriuoja skaičiais: 1019 trupių iš 26 šalių 1360 spektaklių.
Ne kartą festivalyje yra dalyvavęs Oskaro Koršunovo teatras, bet šįkart lietuviškų vardų programoje nematyti. Iš mums pažįstamų – lenkų teatro meistras Krystianas Lupa. Festivalyje rodomas spektaklis „Kirtimas“ pagal K.Lupos pamėgto autoriaus Thomo Bernhardo to paties pavadinimo romaną, satyriškai nutaikytą į devintojo dešimtmečio Austrijos kultūros gyvenimą.
Lietuvoje yra lankęsis ir kitas šiemetinio Avinjono festivalio pagrindinės programos dalyvis – estų teatras NO99. Tiito Ojasoo ir Ene Liis Semper spektaklis „Mano žmona supyko“ – pirmasis estų spektaklis garsiajame festivalyje. Estai nepraleis progos užmegzti tvirtesnius ryšius su festivaliu – į Avinjoną atvykęs kultūros ministras Indrekas Saaras ir vicekancleris Hillaras Seinas tyrinės tolesnio bendradarbiavimo galimybes, ministras susitiks su festivalio rengėjais O.Py ir Pauliu Rondinu.
Avinjono teatro festivalis vyks iki liepos 25 dienos. Populiariausias autorius – Williamas Shakespeare'as. Į trijų savaičių maratono startą stojo net trys chrestomatinės jo pjesės – vokiečių režisieriaus Thomo Ostermeierio Berlyno teatre „Schaubühne“ pastatytas „Ričardas III“, portugalų režisieriaus Tiago Rodrigueso „Antonijus ir Kleopatra“ ir paties O.Py „Karalius Lyras“, kurį parodė prestižiškiausioje aikštelėje – Popiežių rūmų kieme. Spektaklio idėją dramaturgas ir režisierius brandino tris dešimtmečius. Publika jį priėmė nevienareikšmiškai – dalis sveikino šūksniais „bravo“, kiti raukėsi ir rėkė „bū“.
Festivalyje dirbančios Rusijos laikraščio „Moskovskij komsomolec“ teatro apžvalgininkės Marinos Raikinos manymu, „Karalius Lyras“ – labai įdomus spektaklis, gal net vienas geriausių O.Py darbų. Jo scenografija – minimalistinė. Popiežių rūmų kiemo erdvė tokia didelė, kad smulkus atrodo juodas fortepijonas jo viduryje, vieniša metalinė lova, du staliukai ir medinis skydas, ištepliotas juodais dažais. Ant viduramžių mūrinės sienos plonomis ir ilgomis liuminescencinėmis lempomis išdėlioti žodžiai „Tavo tylėjimas yra karo mašina“, o truputį žemiau – „Nieko“. Skamba muzika, scenoje pasirodo smulkutė balerina, seginti baltutėlį pūstą sijonėlį, – keli pa, grakštūs sukiniai – taip gražu ir lakoniška, kad net kažkaip įtartina – ar tik nepaseno O.Py, šokiruojančių posūkių ir sprendimų specialistas? O čia trapi būtybė stripinėja. Ir staiga sugriaudėja variklis, įsiveržia motociklas su smirdančių dūmų šleifu – ir karo mašina paleista.
O.Py, kuris, beje, pats iš naujo išvertė „Lyrą“, griežtai paiso klasiko, nors herojai vilki šiuolaikinius kostiumus. Lyras išvynioja nelygų, tarsi atsitiktinai po ranka pasitaikiusį balto popieriaus lapą – savo krašto žemėlapį, kad padalytų žemes savo dukterims. Dvi vyresniosios – kaip Baltuolės arba „caca lialia“ mergaitės su rausvomis suknytėmis ir perukais. O jauniausioji, Kordelija, ta pati balerina, vietoj meilės priesakų tėtukui užklijuoja burną juodu pleistru.
Žiaurumo, laukinių įpročių ir naivumo teatras, kabaretas, kuriuos taip mėgsta O.Py, ir neįtikėtinai stiprūs personažai – toks O.Py „Karalius Lyras“. W.Shakespeare'o tragedijos traktuotė šiuolaikiška kaip niekada: karo mašina paleista, vaikai pražudo save ir viską aplinkui.
Režisierius pateikia įtaigią apakusio pasaulio metaforą: kol rutuliojasi veiksmas, lygiagrečiai su herojais dirba scenos darbininkai. Kol herojai varžosi dėl ambicijų, įtakos, daro piktadarybes, tylūs ir niūrūs darbininkai po gabalėlį ardo sceną. Ir tam tikru momentu atsiveria juoda žemė kaip didžiulis bendras kapas, kaip juodoji skylė, kuri paeiliui praryja visus. Aukas ir budelius, karalius su juokdariais, hercogus su jų žmonomis ir meilužėmis. Niekas neišsigelbės, tik štai aukos ir budeliai kol kas vaikšto bedugnės pakraščiu tarsi akli, visiškai įsitikinę, kad ši taurė juos aplenks. Kol kas jie kuičiasi tame purve – nuogas Lyras, nelaimėlis Edgaras, Glosteris, kuriam šaukštu išlupo akis, Kordelija su išpurvintu balerinos sijonėliu. Tai jos tylėjimas paleido karo mašiną? “Lyre“ sėkmingai susipynė meninės ir politinės prasmės, praeitis ir dabartis, kad atskleistų apie pasaulį ir žmogų tai, ką patyrė daugelio kartų atstovai, bet taip ir nieko neišmoko. Ir nuo tos akivaizdžios tiesos darosi baisu.
Parengė Milda Augulytė
