Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijos darbai juda pabaigos link. Į naujai sutvarkytas patalpas gruodžio mėnesį trupė turėtų atsikraustyti jau su naujuoju teatro vadovu.
Konkursas Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigoms užimti paskelbtas po jam vadovavusio Gedimino Pranckūno netekties šių metų kovo mėnesį.
Kandidatai, be trejų metų vadovavimo patirties kultūros srityje, Kultūros ministerijai iki liepos dešimtosios turėjo pateikti ir penkerių metų kūrybinės veiklos programą.
Tarp pateikusių paraiškas – aktorius, režisierius, vienas Keistuolių teatro įkūrėjų, VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ steigėjas ir vadovas Sigutis Jačėnas.
Be jo, vadovauti Klaipėdos dramos teatrui pretenduoja ilgametę patirtį teatro edukacijos srityje turinti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Teatro katedros vedėja dr. D.Vaigauskaitė. Ji savo kandidatūrą iškėlė su bendraminčių komanda. Joje meno vadovo pareigos numatytos Valentinui Masalskiui. Daugiau kandidatų į Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas paaiškės rugpjūčio mėnesį, per pagrindinius vadovo rinkimų etapus.
Pakalbėti apie planus steigti studiją prie teatro, propaguoti lietuvišką dramaturgiją, rengti tarptautinį dramaturgijos festivalį, kviesti jaunus teatro režisierius išmėginti save rekonstruoto teatro erdvėse sutiko D.Vaigauskaitė ir V.Masalskis.
– Kokia dabartinė Klaipėdos dramos teatro situacija? Ar reikia kalbėti apie poreikį ką nors keisti?
D.Vaigauskaitė: Kai teatras buvo uždarytas rekonstrukcijai, palaipsniui pradėjo byrėti ir žiūrovai, nes pritraukti publiką į dabartinę Žvejų rūmų aplinką tapo sudėtinga ne tik dėl lokacijos, bet ir dėl kultūros namų aplinkos. Teatras prarado traukos centrą. Išėjo ir pagrindinės jėgos – Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, iki šiol migruoja ir Darius Meškauskas.
V.Masalskis: Teatras yra praradęs repertuarinį veidą. Jo repertuare daug atsitiktinių pavadinimų, jis neturi aiškesnės krypties. Todėl mūsų pateiktoje programoje prioritetas skiriamas dramaturgijai. Galvojame apie naują, šiuolaikinę lietuvišką dramaturgiją ir klasiką. Kartu tai turėtų padėti sujungti ir poskėtiniu principu į vieną vietą sutelkti marginalius Klaipėdos teatriukus, su kuriais būtų vykdoma koprodukcija.
Tai turėtų būti aktyvus, dabartį reflektuojantis teatras, kuriame sudarytume sąlygas ir jauniems režisieriams, nerandantiems, neturintiems vietos išmėginti save. Mums svarbu pritraukti žiūrovą, kuris būtų žingeidus kultūriniam gyvenimui.
– Gal turite numatę, kokie lietuviškos dramaturgijos autoriai tai būtų?
V.M.: Esame užmezgę gerus santykius su Mindaugu Nastaravičiumi, galvotume apie Marių Ivaškevičių, Gintarą Grajauską. Esu pastebėjęs, kad daugiausiai lankomi spektakliai Vilniaus Nacionaliniam dramos teatre yra lietuvių dramaturgijos autorių. Justinas Marcinkevičius, M.Nastaravičius, M.Ivaškevičius – jie tapo vedančiaisiais autoriais. Tai reiškia, kad publika pribrendo ir nori išgirsti savo autoriaus pasakytą žodį.
– Ar savo programoje numatote kokius nors pokyčius trupėje?
D.V.: Pagrindinis akcentas mūsų programoje – stipri trupė. Labai jautriai ir lanksčiai darysime viską, kad atnaujintume trupę. Bandysime įleisti šviežio oro tam, kad ji stiprėtų. Naujiems aktoriams siūlytume kontraktinį trejų metų darbo sutarties principą. Tai tik pirminis svarstymas, kuris gali keistis, tačiau norėtume sudaryti palankias sąlygas gyvybingam aktorių migravimui, tam kad įleistume naujo kraujo.
V.M.: Daug dėmesio skirsime koprodukcijai. Skėtinis principas sudarys galimybes visiems norintiems išbandyti teatro erdves. Nematyti ar nedirbantys su trupe aktoriai galės jungtis bendram darbui, o trupės aktoriai galės išmėginti save su kitais režisieriais – skatintume tam tikrą kaitą, nuolatinį procesą. Nesirengiame griauti to, kas jau sukurta, tiesiog stengsimės žmones padaryti lankstesnius.
D.V.: Ilgą laiką čia buvo siekiama išlaikyti savo teatrą, savo trupę, niekada nieko neįsileisti. Bet nuo to nukenčia daug teatro kūrėjų, taip pat ir žiūrovas – jis yra išmėtomas. Mūsų pagrindinė idėja – sujungti skirtingų teatrų („Apeirono“, Klaipėdos jaunimo teatro ir kt.) koprodukcinius pastatymus po vienu stogu.
V.M.: Naujų kūrėjų nereikia atmesti, juos reikia pritraukti į vieną centrą.
Mūsų programa tuo nesibaigia. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad norime įkurti studiją prie teatro. Pajutome tam tikrą sostinės sindromą, kad vaikai, žinodami gerą informaciją, veržiasi į sostinę ir nori mokytis tik Vilniuje. Mes manome, kad studijos principas padės auginti, pratinti vaikus prie teatro ir paskatins juos veikti čia.
Pradžioje tai būtų pažintinė, edukacinė veikla, sujungianti visus aplinkinius regionus. Galvotume vežtis vaikus iš Plungės, Gargždų, Kretingos, Mažeikių ir kt. tam, kad iš jų atsirastų norintys būti teatre.
Ir vėliau jau dirbtume su žinančiais vaikais, koks yra teatras, jo braižas, stilius. Tuomet galėtume surinkti ir kursą.
– Kas dėstytų šioje studijoje?
D.V.: Ta pati mūsų dėstytojų komanda. Tai nebūtų uždara studija kaip Juozo Miltinio laikais, veikusi prie Panevėžio dramos teatro, kurioje J.Miltinis dirbo ir dėstė vienas. Čia dirbtų gausi pedagogų komanda.
Matydami sostinės trauką ir klaidingą stojamųjų į aukštąsias mokyklas sistemą manome, kad tai vienintelis kelias prisijaukinti vaikus ir iš miesto, ir iš regiono. Iš pradžių supažindinus su teatru, toliau norinčius eiti gilyn, siektume juos priauginti prie konkretaus noro stoti į Klaipėdos universitetą ir tapti šio miesto dramos teatro aktoriais.
– Kaip manote, ar yra kitų lyderių, matančių Klaipėdos dramos teatro situaciją ir galinčių veikti ją?
D.V.: Mes ilgą laiką kalbame apie tai, kad lyderius mums reikia kviestis. Lyderius išauginti turime patys. Įsivaizdavimas, kad jie kažkur yra – neteisingas. Mes jau dabar juos auginame kiekvieną dieną.
Yra gražiai dirbančių žmonių, tarkime, Darius Rabašauskas ir jo festivalis „Namai“, kuriuo jau kelinti metai vienijami Klaipėdos teatralai. Mes kviestume visus norinčius dirbti drauge.
V.M.: Labai sunku yra rasti menininką, kuris paliktų Vilnių ir atvažiuotų dirbti į Klaipėdą. Jam atrodo, kad čia provincija. Todėl svarbu sudaryti sąlygas, kad jis jaustųsi gerai, būtų šeimininkas, galėtų išmėginti save teatre. Lyderio aš dar nematau, nes nematau ir noro. Ir lyderis negali būti lyderis, nes teatras susijęs su sinergija.
– Gal turite ir tarptautinių planų?
V.M.: Programoje nurodėme, kad 2017 metais planuotume rengti ir tarptautinį teatro festivalį. Jis būtų grįstas ne tam kartui pristatytais įdomiais spektakliais, bet bendros dramaturgijos kūrimu, kuri liktų kaip paveldas. Turime užmezgę kontaktus su žmonėmis, kurie tokiu principu rengia festivalius Vokietijoje.
Tai galimybė lavinti publiką, atnaujinti teatro repertuarą, duoti įdomaus darbo trupei. Šalia rengiamos paskaitos padėtų pritraukti ir pažinčių iš Baltijos jūros regiono valstybių – Latvijos, Estijos ir kt. Tai būtų svarbus edukacinis ir kūrybinis procesas.
– Ar galėtumėte apibrėžti, kokiomis atsakomybėmis pasidalins teatro vadovas ir meno vadovas?
D.V.: Be idėjinės komandos nieko nepadarysi. Turime ilgametę patirtį sukaupusią komandą: Renata Valčik, Nijolė Sinkevičiūtė ir kt. Todėl ir ryžomės dalyvauti. Tai nėra vieno žmogaus atsakomybė.
Mano, kaip vadovės, atsakomybė būtų suburti komandą, techninius darbuotojus, vystyti teatro vadybą, koordinuoti vidinę jo veiklą. Bus svarbu ieškoti mecenatų, naujų rėmėjų, nes tai labai reikalinga.
VM: Aš būčiau atsakingas už kūrybinį klimatą. Jei teatre atsiranda nepakantumas tam, kas nedirba, cinizmui, nedarbui, tuomet, manau, prasideda kūryba. Vadovas turi sudaryti kūrybingumo sąlygas, reikia rodyti pavyzdį.
