D.Gimenezas – ištikimas dėdės palydovas. Jiedu dalijosi ir J.Carreraso triumfo džiaugsmu, kai prieš metus solistas grįžo į operos sceną.
Mat 1987-aisiais tenorui buvo diagnozuota leukemija, jis buvo pasitraukęs iš viešojo gyvenimo, o netrukus įveikė ligą ir vėl ėmė koncertuoti, įkūrė Tarptautinį Jose Carreras leukemijos fondą, kuriam skiriamos koncertuose uždirbtos lėšos. Vien Vokietijoje rengdamas labdaros šou solistas surinko milijonus, įgijo tūkstančius naujų gerbėjų.
Tačiau daugelį pastarųjų metų koncertai ir įvairūs šou buvo vienintelis J.Carreraso amplua, o pernai po ilgos pertraukos jis pergalingai grįžo ir į operos sceną – sukūrė pagrindinį vaidmenį austrų kompozitoriaus Christiano Kolonovitso operos „El Juez“ („Teisėjas“) pasaulinėje premjeroje Bilbao „Teatro Arriaga“. Spektaklį režisavo Vilniuje „Sevilijos kirpėją“ pristatęs ispanas Emilio Sagi, dirigavo D.Gimenezas.
Publika sukėlė tenorui ovacijų audrą, šaukė „bravo!“. Austrų žiniasklaida pavadino J.Carreraso sugrįžimą triumfu. Pasak Ispanijos naujienų agentūrų, tenoras blizgėjo talentu ir dramatiniu patosu, „įrodė savo balso jėgą“.
Netrukus – liepos 30-ąją – artistui plos Milano teatro „La Scala“ publika. Prieš rečitalį garsiausioje Italijos scenoje J.Carrerasas papasakojo savo gyvenimo istoriją apie triumfą, negandą ir prisikėlimą.
- 1987-ųjų liepos 13-ąją jums buvo diagnozuota leukemija. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kaip jus tai paveikė?
-Gal nuskambės oportunistiškai, bet po visų tų metų, manau, kad viskas išėjo tik į gera.
- Kodėl?
– Mano įkurtas fondas ir žmonės, kurie, kaip ir aš, iškentė ligą, man suteikė išskirtinį gyvenimo stimulą, padarė mane dvasiškai turtingesnį bei stipresnį. Tai yra neįkainojama kompensacija.
- Ar pati jūsų karjera nebuvo pakankamai įkvepianti?
– Buvo, bet kitaip. Viena yra žmogiškoji paskata, o kita – romantiško herojaus, stovinčio scenoje su kardu ir ragu, jausena – juk šie dalykai tiesiog pakabinami persirengimo kambariuose ant pakabų ir paliekami.
- Tas pasaulis buvo pernelyg netikras?
– Akivaizdžiai, tik prisotintas jausmų ir emocijų, kuriuos mes, menininkai, bandome perteikti.
- Koks tuomet jūsų gyvenimo tikslas – būti puikiu menininku ar kelti kitų sąmoningumą?
– Ir viena, ir kita. Buvimas menininku padėjo man skleisti žinias apie leukemiją.
- Jūs buvote vienas iš garsiųjų „Trijų tenorų“. Ar norėjote būti garsiausias?
– Aš visai patenkintas tuo, ką man suteikė profesija. Mano karjera buvo puiki, jei atleisite už mano aroganciją, prisimenant kur ir su kuo man teko dirbti per visus šiuos metus. Tai, manyčiau, ir yra svarbiausia.
- Jei liga nebūtų įsiveržusi į jūsų gyvenimą, kaip būtumėte norėjęs užbaigti savo repertuarą?
– Sunku pasakyti. Ilgainiui balsas keičiasi, repertuaras taip pat. Aš ir vėliau debiutavau keliose operose, bet jei mano fiziniai duomenys nebūtų pasikeitę, viskas būtų klostęsi natūraliai.
Buvau pakankamai laimingas, nes vos sulaukęs 40-ies jau buvau sudainavęs daugumą savo mėgstamiausių partijų. Mes, menininkai, turime suvokti savo ribas.
- Iššūkis kovoje su liga pirmiausia buvo asmeninis, po to viešas.
– Asmeninė kova buvo labai sunki. Po mėnesius trukusios izoliacijos turėjau atstatyti savo psichinę pusiausvyrą. Laimė, man pavyko tai padaryti.
- Kas dėjosi jūsų galvoje, kai tuos mėnesius gyvenote visiškoje vienatvėje?
– Aš žvelgiau į tai kaip į epizodą, – buvau įsitikinęs, jog įveiksiu ligą, grįšiu į sceną ir vėl dainuosiu.
- Ar negraužia ilgesys dėl to, kad negalite dainuoti tiek, kiek norėtumėte?
– Kodėl turėtų? Ilgesiu galima ir mėgautis. Malonu prisiminti išskirtinius momentus – tai tarsi išgyventi juos iš naujo. Ne viskas trunka amžinai, ir tie, kuriems pavyko tesėti duotus pažadus, dėl to jaučiasi ypač gerai.
Parengė Austė Radžiūnaitė
