Prasidėjo paskutinė Avinjono teatro festivalio savaitė, o dvi ankstesnės prabėgo nepastebimai, rašė Rusijos laikraščio „Moskovskij komsomolec“ teatro apžvalgininkė Marina Raikina, akredituota Avinjone. Tikriausiai dėl programos gausumo bei įvairovės ir dar dėl karščio: kai lauke gerokai per trisdešimt, dingsta realaus laiko pojūtis. Tąsiame karštyje, kaip riebiame sultinyje, plaukioji nuo vienos teatro aikštelės prie kitos – cirkas, klasika, šiuolaikinis šokis – ir joks dienų skaičius bei jų pavadinimai jau neturi reikšmės.
Du spektakliai pagal W.Shakespeare'o pjeses – konkurentai: Olivier Py „Karalius Lyras“ ir Th.Ostermeierio „Ričardas III“. Konkursas nepaskelbtas, bet visiems akivaizdus. Juo labiau kad ir vaidinami jie kaimynystėje – „Lyras“ Popiežių rūmų Garbės kieme, „Ričardas“ – Operos teatre, kuriame, be kita ko, serijinis žudikas Ričardas dainavo. Visų laikų ir tautų didžiausio piktadario vaidmenį atliekantis Larsas Eidingeris gerai žinomas ir kaip roko muzikantas. Tačiau esmė ne tik jo kompozicijos, atliktos stipriu balsu akompanuojant perkusininkui.
Kad ir kaip būtų keista, šie du garsūs spektakliai turi kai ką bendra: pavyzdžiui, abiejų veiksmas prasideda salėje, tarp žiūrovų, artistai eina pro šalį nedviprasmiškai įspėdami, kad nėra didelio atstumo tarp publikos ir viduramžių herojų. Ir čia, ir ten – apsinuoginimas, beje, tik vyrų, ir, tiesą sakant, nuogas vyras, kurio baltas užpakalis nukreiptas tiesiai į publiką, scenoje atrodo neestetiškai. Net nepaisant to, kad „Ričardas“ – tas retas atvejis, kai apsinuoginimas visai tinka ir netgi yra neišvengiamas. Bet kam rūpi estetika istorijoje, pasakojančioje apie žmones, kurie gyvena pagal gyvūnų pasaulio dėsnius?
„Ričardas III“ – viena ankstyvųjų W.Shakespeare'o pjesių, pirmą kartą pastatyta 1593 metais. Th.Ostermeieriui ją iš naujo išvertė Mariusas von Mayenburgas. Išvertė proza, o ne eilėmis, ir šis vertimas leidžia geriau išgirsti Ričardo III, svajojančio apie Anglijos karūną, balsą.
O štai ir jis – negražus, kuprotas, raišas, su odinių diržų šalmu ant galvos. Net po Raudonosios ir Baltosios rožių karo jis toliau daro tai, ką moka geriausiai, – žudo. Žiauri gamtos klaida, pavertusi jį luošiu, užkirto kelią į sėkmės lydimų žmonių visuomenę, todėl jis trokšta valdyti tą visuomenę. Griebdamasis politinio apsukrumo jis pašalina varžovus, supjudo vienus su kitais, pasinaudoja kitų ambicijomis, kad patenkintų savas. Apskritai paėmus, siužetas žinomas, o Ričardas jau seniai tapo bendriniu vardu, kruvino kelio į valdžia simboliu. Ką nauja jame rado Th.Ostermeieris?
Jeigu ne L.Eidingeris, garsaus vokiečių režisieriaus naujasis spektaklis vargu ar būtų tapęs toks pat įsimintinas, kaip praėjusių metų „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“. Pusantros valandos iš trijų jis primena radijo spektaklį – scenoje skamba vienodi balsai, niekas neišsiskiria įdomesne vaidyba, veiksmas daugiau negu statiškas (skirtingai nuo „Karaliaus Lyro“, kuriame energija kunkuliuoja), nors ir šlaistosi karalius Eduardas su svita po salę. Viena replika, kita, atėjo, išėjo...
Ir štai L.Eidingerio Ričardas... Piktadarys be rėkimo ir draskymosi. Pritrenkiama plastika, kuri viską sustato į savo vietas – personažą, atmosferą, pagaliau – koncepciją. Jis kaip aštuonkojis, kuris klibinkščiuodamas, klupdamas, persikreipęs savo rauplėtu kūnu nepastebimai apraizgo pasaulį ir palenkia jį sau. Jis rauplėtas, bet tikras manipuliacijų meno virtuozas, tarsi būtų mokęsis iš Niccolo Machiavelli. Jis užmezga su žiūrovais tokį ryšį, kuris leidžia kitaip pamatyti tą kruviną drobę. Bežadė psichopato neapykanta pasauliui – ir pasaulis jau jo. Štai kas jį valdo – tikrai ne rėksniai ir tauškaliai. Serijinis žudikas Ričardas – tai ir korumpuoto valdžios elito, kuris, skirtingai nuo Ričardo, gremėzdiškai rezga intrigas, paveikslas. Argi tai ne dirva rastis iškreiptai diktatūrai?
O dabar keletas pastabų apie techninius dalykus. Esu tikra, kad po Th.Ostermeierio „Ričardo“ įeis į madą kai kurie jo atradimai. Štai mikrofoną, jau įgrisusį teatre ir tapusį režisierių bejėgiškumo ženklu, Th.Ostermeieris sumontuoja su kamera. Be to, mikrofonas ne ant stovo, o nusileidžia ant piktadario iš viršaus, prikabintas ant susisukusios kaip ir jo ligotas kūnas timpos. Piktadarys, nuvargusiu balsu sakydamas monologą, pasidaro asmeninukę. Ekrane – pagaliau užspeistas į kampą sulaukėjęs gyvulys, niekam nereikalingas, niekieno nemylimas. Ta pačia timpa žudiką po poros minučių pakars ir jis pakibs tarsi mėsos gabalas skerdykloje Gaila tik, kad mūvėjo baltas trumpikes – nuogas būtų atrodęs efektingiau. Be ironijos.
Parengė Milda Augulytė
