Kristupo vasaros festivalio „Naktinių fortepijono rečitalių“ ciklo šeštadienio koncertas Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčioje, pavadintas „Tarpukario fortepijono fenomenu“, publikai tapo atradimų vakaru.
Kompozitorius ir pianistas V.Bacevičius vis garsiau vadinamas įdomiausiu lietuvių muziku, gyvenusiu po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o jo kūryba priskiriama prie auksinės lietuvių modernizmo klasikos. Šiaip ar taip, jo muzika dar mažai žinoma, retai atliekama, klausytojai jos neatpažįsta.
Pianistas G.Alekna, beveik prieš dešimtmetį studijas garsiojoje Niujorko Juilliardo mokykloje baigęs disertacija apie V.Bacevičiaus nespausdintus kūrinius fortepijonui, stengiasi keisti padėtį.
Perėjo kelis etapus
„Kiek nuo manęs priklauso, bandau taisyti istorinę neteisybę, prikelti V.Bacevičiaus muziką gyvenimui“, – sakė V.Alekna pristatydamas monografinę programą „Tarpukario fortepijono fenomenas“.
Iš gausaus V.Bacevičiaus fortepijoninio palikimo pianistas atrinko tai, kas parodytų jo stilistinę, žanrinę, net trukmės įvairovę. Į koncerto programą įtraukti kūriniai, sukurti per keturiasdešimt metų nuo 1929-ųjų. Per tą laiką kompozitorius patyrė daugybę tiek kūrybinių, tiek gyvenimo virsmų ir jų atgarsius buvo galima išgirsti valandos trukmės koncerte.
Čia ir avangardinis V.Bacevičiaus žaidimas atonalumu, šokiravusiu ano amžiaus ketvirtojo dešimtmečio kauniečius, bet dabar, praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams, atrodantis tarsi balzamas ant žaizdų.
Vėliau, kai gyvenimo vėjai nubloškė užatlantėn, – bandymas taikytis prie konservatyvokos XX a. vidurio Amerikos publikos poreikių ir įsitvirtinti šios šalies muzikiniame pasaulyje.
Pagaliau kūrybinių galių išlaisvinimas paskutiniais gyvenimo metais, kai praradęs viltį užkariauti Ameriką kompozitorius atsigręžė į originalius jaunystės impulsus. Sekdamas jam patikusio Aleksandro Skriabino teosofinėmis idėjomis lietuvis metėsi į mistikos ir kosmoso ieškojimus.
„Vėlyvoji V.Bacevičiaus muzika tikrai nepaprastai savita, sunkiai su kuo nors palyginama“, – tikino G.Alekna.
Per visą koncertą Šv.Kotrynos bažnyčios erdvėje skambėjo ir graudi gaida: dauguma kūrinių iki šiol atlikti tik kartą paties autoriaus, nors parašyti daugiau kaip prieš pusę amžiaus, o kai kurie skambėjo apskritai pirmą kartą.
Kvietė kurti modernią šalį
V.Bacevičius (1905-1970) – kompozitorius, pianistas, vienas pirmųjų avangardininkų tarpukario Lietuvoje, kvietęs kurti modernią šalį. Tai “pirmas kompozitorius Lietuvoje, kuris neša dabartinės europietiškos muzikos kultūros orientaciją“, – dar 1932 m. rašė apie jį Jeronimas Kačinskas.
1926 m. V.Bacevičius iš Lodzės atvyko į Kauną, kur jau dirbo jo tėvas, taip pat muzikas, ir iškart tapo viena ryškiausių Lietuvos muzikos scenos figūrų.
Jaunasis pianistas imponavo ne vien muzikiniu talentu bei techniniu virtuoziškumu, bet ir nestandartinėmis koncertų programomis, kuriose reikšmingą vietą užėmė XX a. kompozitorių kūriniai.
Lodzės, Kauno ir Paryžiaus aukštosiose mokyklose mokslus baigęs muzikas buvo vienintelis to meto lietuvių instrumentininkas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, rengęs rečitalius Paryžiuje, Berlyne, Varšuvoje, Prahoje, kviestas į tarptautinių konkursų žiuri. Pakanka paminėti faktą, kad 1938 metais V.Bacevičius buvo pakviestas į Briuselį dirbti Eugene'o Ysaye konkurso vertinimo komisijoje šalia tokių muzikos grandų kaip Walteris Giesekingas, Arthuras Rubinsteinas, Samuilas Feinbergas.
Dar labiau lietuvių publiką intrigavo jo, kaip kompozitoriaus, kūryba, atliepianti modernią amžiaus dvasią ir tarptautines stilistikos naujoves. XX a. 3-iajame-4-ajame dešimtmečiuose Lietuvoje dar tik formavosi nuosaiki tautinio modernizmo tradicija, tad radikalios V.Bacevičiaus idėjos sulaukė prieštaringų vertinimų.
Norėjo paneigti sentimentalumą
Susiurbęs į save to meto kultūros sostinės Paryžiaus meninę atmosferą, avangarsininkas V.Bacevičius savo kūrybą papildė kūriniais, atspindinčiais tarpukario didmiesčiuose vyravusias nuotaikas ir muzikines kryptis.
Kaip teigia muzikos istorikai, ramioje Kauno muzikinio gyvenimo padangėje, kur vyravo operos kultas, kaip įžūlus iššūkis 1934 metais nuskambėjo V.Bacevičiaus „Elektrinė poema“. Ji sukėlė orkestrantų pasipriešinimą, pašaipius vertinimus ir... publikos smalsumą.
Autoritetingiausias to meto kritikas Vladas Jakubėnas dėl nacionalinių elementų stokos ir atonalumo kūrinį vertino kritiškai, tačiau pripažino: “Įdomiausia buvo bene „Elektrinė poema“. Nepaisant „žiauraus“ skambesio ir gan intensyvaus triukšmo, ji sukėlė savo žūtbūtinio agresiškumo pilnais ritmais daugelio klausytojų linksmų simpatijų.“
Užbaigęs kūrinį 1932 metais, savo sumanymą kompozitorius apibūdino kaip norą atkurti XX amžiaus dvasią ir paneigti sentimentalumą: “Pagrindinius šio kūrinio bruožus sudaro nepaprastai gyvas gyvenimo impulsas ir mašinizmas, kurie charakterizuoja mūsų elektros amžių. Mašinizmą čia reikia suprasti ne tik kaip išorinį mūsų gyvenimo reiškinį, bet ir kaip vidinį jo elementą“, – rašė kompozitorius.
„Elektrinė poema“ skambėjo Rygoje, Prahoje, Varšuvoje, Buenos Airėse, sulaukė puikių kritikų atsiliepimų, buvo vertinama kaip ryškus šiuolaikinis kūrinys.
Pradėti iš naujo nepavyko
V.Bacevičiaus likimas buvo sudėtingas ir dramatiškas. Visą gyvenimą savo kūryba bei publicistine veikla jis fanatiškai kovojo už naująją muziką, už savo idėjų įgyvendinimą, buvo pagrindinis modernistinės muzikos vedlys Lietuvoje.
Viskas pasikeitė po 1939 metų. V.Bacevičius išvyko gastrolių į Pietų Ameriką ir, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nutarė nebegrįžti. Nelabai legaliai patekęs į JAV, įsikūrė Niujorke ir tris dešimtmečius iki mirties ten gyveno.
Lietuvai likus už geležinės uždangos, nutrūko V.Bacevičiaus ligtoliniai muzikiniai ir asmeniniai ryšiai. Kadangi turėjo problemų su JAV migracijos tarnybomis, iki paskutinio gyvenimo dešimtmečio negalėjo išvykti iš šalies, koncertuoti, pasimatyti su šeima, giminėmis.
Atsidūręs svetimame krašte ir norėdamas įsitvirtinti, kompozitorius kurį laiką atsisakė novatoriškų idėjų ir atonalumo, matyt, atsižvelgdamas į Amerikos muzikinio gyvenimo poreikius. Dėstė Niujorko, Bruklino konservatorijose, Long Ailando muzikos institute. Surengė net aštuonis rečitalius prestižinėje didžiojoje „Carnegie Hall“ salėje, tačiau didelės karjeros nepadarė.
„Nepaisant titaniškų pastangų, jam niekaip nepavyko įsitvirtinti pagrindinėje Amerikos muzikos srovėje nei kaip kompozitoriui, nei kaip pianistui. Simfoninė muzika, kurią jis nepaprastai vertino, nebuvo atliekama, jis pats buvo vos ne vienintelis savo fortepijoninės muzikos atlikėjas. Gyveno izoliuotai, susirašinėjo su seserimis ir broliu, likusiais Lenkijoje.
Versdamasis tik iš fortepijono pamokų, V.Bacevičius vos sudūrė galą su galu. Visą laisvalaikį skyrė abstrakčiai „kosminei“ muzikai kurti. Jam tai reiškė ne išorinį kosmosą, ne žvaigždes, bet vidinį žmogaus kosmosą, iš kurio jis manė ateinant visas idėjas ir kurį laikė amžinu kūrybingumo šaltiniu“, – aiškino V.Bacevičiaus kūrybos propaguotojas G.Alekna, į savo koncerto programą įtraukęs ir vėlyviausio, „kosminio“, laikotarpio pavyzdžių – Tris muzikines mintis.
Dar laukia pripažinimo
Muzikos tyrinėtojų įsitikinimu, V.Bacevičius buvo ir tebėra viena stipriausių asmenybių lietuvių kultūros istorijoje. Tačiau likimas susiklostė taip, kad Lietuvoje jis gyveno ne per ilgiausiai ir seniai, gal todėl apie jį mažai kas žino.
G.Alekna, populiarinantis V.Bacevičių koncertuose, įrašęs jo kūrinius į plokštelę, kurią išleido muzikos leidybos milžinė „Naxos“, ir jau pelnęs šio kompozitoriaus ambasadoriaus titulą, mano, kad reikia ir papildomų sumanymų.
„Turėtų ateiti laikas, kai jis įgaus statusą tegul ne kaip M.K.Čiurlionio, kuris mūsų sąmonėje net kiek jau sudievintas, bet kaip svarbios kultūros asmenybės.
Skirtingai nei jo sesers, taip pat kompozitorės ir smuikininkės Gražynos Bacewicz atminimas Lenkijoje, Lietuvoje nėra nei jo paminklo, nei gatvių, nei mokyklų, pavadintų jo vardu.
O iš visų fortepijoninių konkursų, vykstančių Lietuvoje, manau, V.Bacevičiaus konkursas būtų tinkamiausias, nes muzika pati už save kalba – jos ir kiekybė, ir kokybė pranoksta daugelį lietuvių kompozitorių: pianistiška, turinti stiprų improvizaciškumo pojūtį, tarsi tai būtų kažkoks mistinis džiazas“, – vardijo G.Alekna.
Ilsisi „Cypress Hills“ kapinėse
Tam tikrus įsipareigojimus V.Bacevičiui jaučiantis G.Alekna baiminosi, kad ilgainiui galime neberasti jo amžinojo poilsio vietos – juk V.Bacevičius Amerikoje neturėjo giminių, o ir palaidotas buvo vargingai, geriems žmonėms susimetus pinigų.
Tad per per pastarąjį apsilankymą Niujorke šio pavasario pabaigoje G.Alekna skyrė laiko V.Bacevičiaus kapo paieškoms ir rado jį Bruklino “Cypress Hills“ kapinėse.
„Pagal planą nuėjau iki jo kapo didžiulėse kapinėse ir buvau maloniai nustebintas – V.Bacevičiaus amžinojo poilsio vietą žymi 1981 metais vietos lietuvių pastatytas antkapis, aplinkui žaliuoja žolė, ją prižiūri kapinių administracija. Taigi nėra pavojaus, kad kapas dings be pėdsakų“, – pasidžiaugė G.Alekna.
Liko tik kopijos
Užtat V.Bacevičiaus rankraščių likimas džiaugsmo nekelia – jie dingo. Mirdamas kompozitorius savo archyvą paliko mokiniui ir draugui George'ui Lewinui, o šis padovanojo Bridžporto universitetui – šiame Niujorko priemiestyje V.Bacevičius gyveno paskutiniais metais. Ten rankraščiai gulėjo suversti kampe nedideliame kambarėlyje.
Laimė, praėjusio amžiaus pabaigoje į JAV atvyko kompozitorius Feliksas Bajoras ir pasidomėjo V.Bacevičiaus kūrybiniu palikimu. (V.Bacevičiaus tėvas Vincas buvo F.Bajoro muzikos mokytojas.) Kai su Čikagos Juozo Žilevičiaus archyvo darbuotoju Juozu Kreivėnu jiedu nuvyko į Bridžportą, finasinių problemų turintis universitetas pasiūlė partitūras įsigyti už 10 tūkstančių dolerių.
Lietuvių fondas Čikagoje nerado tam pinigų, bet F.Bajoras išprašė leidimo natas nusikopijuoti. Universitetas leido ir tai išgelbėjo A.Bacevičiaus kūrybinį palikimą. Mat vėliau Bridžporto universitetas išgyveno įvairių pokyčių.
Kai jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę universitete apsilankė Lietuvos ambasadorius JAV Alfonsas Eidintas, ieškodamas V.Bacevičiaus archyvo, jo niekas neberado. Nieko nepešė ir G.Alekna, kai rašė disertaciją ir bandė bent šį tą rasti Bridžporto bibliotekoje. Laimė, liko kopijos, ir šiuo atveju dar kartą galima pakartoti garsiąją Michailo Bulgakovo frazę: „Rankraščiai nedega.“
