Žiniomis iš Avinjono dalijasi ten akredituota Rusijos laikraščio „Moskovskij komsomolec“ teatro apžvalgininkė Marina Raikina.
„O štai buto, kuriame gyvenu, šeimininkas Davidas, nepataisomas romantikas ir teatralas iki kaulo smegenų, visiškai rimtai mane įspėjo: „Nesiartinkite prie vandens. Pas mus, jūs juk žinote, siaučia tigriniai uodai. Jie platina pavojingas ligas.“ Informacija ne teatrinė, bet kelianti nerimą – o jeigu epidemija? – rašė M.Raikina. – Iš tikrųjų tigriniai uodai, taip vadinami todėl, kad yra dryžuoti, dar prieš keletą metų pasirodė Prancūzijos pietvakariuose, o po to persimetė į Atlanto pakrantę. Į Europą jie pateko iš Afrikos ir yra daugelio ligų bei virusų, pavyzdžiui, geltonosios karštligės, encefalito, nešiotojai. Kaip tik jie atnešė į Europą Čikugunjos karštligės virusą. Šiai ligai būdingi sąnarių skausmai, neurologinės komplikacijos, net smegenų žievės uždegimas. O internetas šia tema guviai piešia vaizdelį – iki 2030 metų tigriniai uodai užplūs visą Prancūziją. Jau geriau užplūstų tigrinės krevetės. Vienu žodžiu, siaubas.
Tačiau kaip galima spręsti iš žmonių atsipalaidavimo, tigriniai kraugeriai neatbaidė jų nuo teatro. Jiems kur kas įdomesnis spektaklis „Mano vieninteliu noru“ – originali fantazija Prancūzijos viduramžių gobeleno „Dama su vienaragiu“ tema. Į jį vis klausinėjama bilietų. Choreografė Gaelle Bourges šiame spektaklyje sėkmingai pasinaudojo asmeniniu patyrimu. Kadaise jaunystėje ji, meninį išsilavinimą turinti mergina, vos galėjo sudurti galą su galu, tad nutarė įsidarbinti viename Paryžiaus erotinių teatrų. Ten ji trejus metus dirbo striptizo šokėja. Vakarais apsinuogindama Gaelle veltui laiko nešvaistė. Kartu su trimis amato draugėmis parengė spektaklį-paskaitą „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie striptizą, bet bijojote paklausti“: trys artistės, nuogos sėdėdamos prie stalo, aptarinėjo striptizą įvairiais požiūriais – fiziologijos, psichologijos, flirto. Teatralizuota paskaita turėjo pasisekimą, tačiau visa trijulė buvo paprašyta išeiti iš erotinio teatro. Naujasis G.Bourges apsinuoginimo pavyzdys – „Dama su vienaragiu“ – nukreiptas į praeitį. Pretekstas – neapsakomo grožio viduramžių gobelenas.
„Norėjau per apnuoginimo motyvą parodyti kūno istoriją“, – sakė choreografė.
Ir štai scenoje keturios nuogos gracijos priešais tamsiai raudoną audeklą. Skambant senovinei muzikai jos prismaigsto audeklą gėlių tiksliai pagal senojo gobeleno piešinį. O po to staiga sustingsta tokiomis pat pozomis kaip ir gobeleno personažai. Sustingo akimirkai, apšviestos prožektoriaus spindulio, šalia damos – gobeleno centro – ir toliau juda plastiškais judesiais. G.Bourges plastika (ne choreografija) tokia pat neskubri, kruopšti kaip gobeleno dygsniai. Tokia plastinė rekonstrukcija užburia, idėja puiki kaip ir jos įkūnijimas.
O štai kitas pavyzdys, kaip galima jei ne pražudyti įdomią idėją, tai bent jau jos neišplėtoti. Ypač jei idėja socialiai reikšminga. Choreografė Eszter Salamon suskaičiavo, kad per šimtą metų – nuo 1913-ųjų iki 2013-ųjų – už Europos ribų, bet jai dalyvaujant, įvyko 300 karų. Savo šokio projektą „Monument 0“ ji pagrindė kariniais ritualiniais šokiais iš Afrikos, Artimųjų Rytų šalių – Irano, Irako. Juos atlieka šeši šokėjai (trys baltieji, trys spalvotieji) – iš pradžių po vieną, vėliau kartu. Šnopuodami, agresyviai, karingai – kaip ir dera tokios rūšies šokiams. Tačiau nieko kito, išskyrus susidomėjimą etnine kultūra, „Monument 0“ nesužadino.
Trečiadienį visi Avinjone laukė aktorės F.Ardant, kuri vienintelį tą vakarą čia persikūnijo į pranašę Kasandrą. Kai tik pasigirdo pirmieji viršuje įsitaisiusio orkestro garsai, ji tiesiai iš salės pakilo į sceną. Graži, vilkinti tamsiai mėlynos spalvos apsiaustą, po juo – gražaus ornamento suknelė: auksas, raudona spalva. Ir buvo matyti, kad jaudinasi, nors jos scenos patyrimas – didžiulis.
Trojėnė Kasandra kalbėjo: „Aš leidžiuosi į mirtį.“ Ją įveikė likimas, jai liko gyventi valanda. Apolono prakeiksmas trukdo jai būti išgirstai. Ji supranta, jog daugiau nebetikins žmonių, kad jų laukia baisi ateitis. Pranašysčių laikas baigėsi!
Tekstą dar 1983 metais parašė vokiečių rašytoją Christa Wolf Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Rašytoja išvyko į JAV, kai dešimtajame dešimtmetyje paaiškėjo, kad ji kelerius metus bendradarbiavo su VDR saugumo tarnyba. Tačiau šis biografijos faktas nė kiek nesumenkina jos, kaip rašytojos, vertės. Ir „Kasandra“, kurią, grojant orkestrui, skaitė F.Ardant, tai įrodė. Monologas be pauzių, tai kupinas įtūžio, tai nusižeminimo: per valandą iki mirties įžvalgioji Kasandra atskleidžia visą savo vaikystės ir meilės skausmą. Režisieriaus Herve Laichemolio spektaklis minimalistinis: dvi baltos sienos, pastatytos kaip didžiulė atversta knyga, ir joje tik kartą šmėkštelės projekcija to, kas, matyt, liks žemėje iš megapolių: sienos be stogų ir metaliniai automobilių griaučiai, nė gyvos dvasios. Ir raudonas audeklas už F.Ardant nugaros, kurį ji iš nevilties nuplėš. Frazių ir garsų muzika (kompozitorius Michaelas Jarrellas) lydės F.Ardant monologą taip subtiliai, kad netgi garsūs fragmentai netrukdys tekstui. Muzika niūrokai įrėmins Kasandros istoriją.
„Man patinka, kad šiuolaikiniai autoriai imasi pagrindinių mitologijos ir graikų tragedijų figūrų, – kalbėjo aktorė. – Esu įsitikinusi, kad neįmanoma jų iki galo atskleisti, jos neaprėpiamos. Kasandra – ne stipri moteris, ji pažeidžiama, silpna. Tai jos paskutinė valanda iki mirties. Ji sako Enėjui, kad negali mylėti jo kaip didvyrio. Nustebino jos prisipažinimas – ji myli nugalėtuosius: juk „pralaimėjimas – prabanga ir sužadina stiprias emocijas“. Ir nemėgsta laimėtojų: „juk mes šioje žemėje būname trumpai. Net tie, kurie stengiasi laimėti, neišeina iš gyvenimo be skausmo“.
Pati F.Ardant – tikra laimėtoja. Ir štai kas keista: po spektaklio Avinjone pirmą kartą nugriaudėjo perkūnija ir prapliupo lietus. Ar tik ne Kasandra prišaukė? Pragariško karščio išvarginti žiūrovai mintyse padėkojo F.Ardant.
Na, o programoje OFF didžiulį pasisekimą turi ukrainiečių teatro merginų kabaretas – ne politinis. Pasirodymas OFF programoje – ne pigiausias malonumas (scenos, būsto nuoma, išlaidos reklamai). Pasirodo, ukrainiečių artistus į Avinjoną atvežė prancūzai, kurie apsiėmė populiarinti Ukrainos trupę Europos rinkoje“.
Parengė Milda Augulytė