* * *
Prieš ketverius metus Openspace.ru rašė, kad pagrindinė Piotro Čaikovskio konkurso problema yra jo repertuarinė ir politinė orientacija į XXI a. pradžioje, regis, jau galutinai suragėjusią romantinę meninę paradigmą. Penkioliktasis konkursas pasaulinėje scenoje užfiksavo rusų muzikantą, aktyviai dirbantį su tuo romantiškuoju diskursu, suvokiantį visą jo problemiškumą, kritiškai jį vertinantį ir drauge galingai stumiantį pirmyn mūsų atlikėjiškąją tradiciją. Jei jūs negirdėjote Maskvos konservatorijos auklėtinio 24-erių L.Geniušo konkursinių pasirodymų, verta skubiai užpildyti spragą, ir pradėti reikia akurat nuo pirmojo turo.
Apie jo techninę perfekciją neverta nė kalbėti: kur kas įdomiau, pavyzdžiui, toji geležinė logika, su kuria bethoveniškoje Trečiojoje sonatoje jis kombinuoja išsyk keletą skirtingų pianizmo tipų, perlydydamas juos į tikslingą stilistinį monolitą; arba derina užribines kiekybes ir kokybes intonacinių „įvykių“, kurie suteikia ankstyvojo Ludwigo van Beethoveno muzikiniam audiniui stebėtiną informacinę pilnatvę ir verčia išgirsti joje numanomus jo vėlyvųjų kvartetų rašymo paradoksus.
Dmitrij Renanskij, Colta.ru
Trečiosios dienos perklausas užbaigė ketvirtos kartos pianistas, išsyk dviejų šalių – Rusijos ir Lietuvos – atstovas L.Geniušas, kurio pasirodymo laukė daugelis Maskvos muzikantų. Ir ne veltui. Susidarė įspūdis, kad girdime pianistą, kuriam pergalė P.Čaikovskio konkurse – seniai įveiktas etapas, ir dabar jis groja tiesiog savo malonumui. Analizuoti tobulą atlikimą – tas pats, kas nagrinėti Vladimiro Nabokovo romanų sakinių sandarą ar centimetrais matuoti Michelangelo kūrinių proporcijas. Ranka nekyla.
Tai buvo grojimas Muzikanto, į kurio DNR įspausta protėvių atmintis ir geriausios maskvietiškos fortepijoninės mokyklos tradicijos. Grojimas, kurio metu užmiršti konkursą, recenzijas, transliacijas. O ir pats pianistas buvo mažiausiai suinteresuotas konkursiniu ažiotažu: jis „tiesiog“ grojo solinį koncertą konservatorijos Didžiosios salės scenoje. Tai buvo muzika. Šis artisto pasirodymas buvo gerokai aukščiau viso to, ką girdėjome iki tol. Atrodo, daugelis muzikantų jau nujaučia konkurso finalą.
Svetlana Jelina, „Rossijskaja gazeta“
Dar vienas Maskvos publikos favoritas L.Geniušas labiau nusipelno tokio vardo nei Daniilas Charitonovas – tačiau ir jis netapo „mano romano“ herojumi. Man dar per atranką nepatiko jo atliekami Johanno Sebastiano Bacho Preliudas ir fuga a-moll iš „Gerai temperuoto klavyro“ II tomo. Preliudą jis kažkaip neaiškiai – jeigu galima taip sakyti, neskiemenuotai – išburbėjo piano, o fugą pradėjo aštriu ir grubiu forte.
Visuose soliniuose turuose P.Geniušas grojo gana gražiai, labai mitriai, itin techniškai ir švariai pedagogų požiūriu, tačiau mano požiūriu – ordinariai, tai yra trivialiai ir vienodai. Jo grojime jaučiau tikras tarybinio solidumo, išretinto optimistinio romantizmo ir patoso apnašas. Patosas, beje, visai tiko jo akinančiam P.Čaikovskio Antrajam koncertui trečiajame ture.
Metų pradžioje aš įvertinau šį koncertą, jo atliekamą su Naujosios operos orkestru, komplimentine recenzija. Sausio pasirodymas buvo sėkmingesnis nei konkursinis. O Sergejaus Rachmaninovo Trečiajam koncertui, atrodo, Lukui tiesiog neužteko jėgų: jis nuskambėjo standartiškai, formaliai, ne itin įdomiai.
Vladimir Ojvin, ClassicalMusicNews.ru
Inteligentiška alternatyva tapo L.Geniušas – kilmingas maskvietis muzikantas. Jis – kultūros, stabilumo ir kokybės įsikūnijimas – atrodė vos vos abejingas, ir pasidalijo antrąją premiją su George’u Li, kuris nustebino nuoširdžiai džiugiu muzikavimu.
Piotr Pospelov, „Vedomosti“
Jis turi dvigubą pilietybę, gyvena Maskvoje, puikiai kalba lietuviškai ir pirkliškoje mūsų sostinėje truputį panašus į užsienietį. Suprantamiausias, artistiškai tikslingas, bet drauge paslaptingiausias fortepijoninio konkurso muzikantas. Jį vadina tarybinės fortepijoninės mokyklos tiesioginiu įpėdiniu (jis profesorės Veros Gornostajevos anūkas ir mokinys), tačiau L.Geniušo manieros provokuojantis aristokratiškumas gali suklaidinti. Visos jo grojimo „sagos“ išoriškai yra susagstytos, jis elegantiškas, griežtas, be lašo koketavimo ar prasto skonio šešėlio, – bet turi tarsi antrąjį dugną. L.Geniušo interpretacijose ryški šviesa lengvai gali virsti melancholijos tamsa. O fortepijoninės kalbos poetinė tėkmė transformuotis į griežtas, nugludintas formules, užtemptas ant konstrukcijos griaučių. L.Geniušo stilius – tiksliai fokusuotas, prisodrintas, kaip koncentruotas tirpalas. Ir tiktai išskirtinė plastika, aiški mintis švelnina spalvas šito sudėtingo konglomerato mokyklos, emocinio lankstumo ir dėmesį prikaustančios, užveržtos muzikinės įtampos.
Julija Bederova, „Snob“
L. Geniušas, pasirodęs tą vakarą po prancūzo kolegos, pasiūlė ne visai įprastą finaliniam P.Čaikovskio konkursui programą: jis išsirinko rusų klasiko Antrąjį koncertą fortepijonui, o ne tradiciškai visų į pergalę pretenduojančiųjų atliekamą Pirmąjį. Šitaip jis sukeitė akcentus, labiau pasikliaudamas S.Rachmaninovo Trečiuoju koncertu, o drauge įvairindamas repertuarą ir išvengdamas lyginimo su kitais dalyviais.
Išėjus P.Geniušui, publika atsiduso: pagaliau Didžiosios salės scenoje pasirodė tikras konkurso kovotojas, patyręs, puikiai paruoštas, pakankamai drąsus, bet gebantis apskaičiuoti savo jėgas ir valdyti jaudulį, gerai jaučiantis orkestrą ir žinantis, kaip su juo bendrauti siekiant geriausio rezultato. Repertuaras buvo pasirinktas taip, kad atsiskleistų puikaus koncertuojančio pianisto savybės. P.Čaikovskio ir S.Rachmaninovo šedevrus jis grojo stilistiškai ir techniškai nepriekaištingai, nors, dalies publikos nuomone, atsainokai ir akademiškai – kitaip, nei to reikalauja konkurso ažitacija.
Jelena Čiškovskaja, „Orfej“
Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė
