Penktadienis. 4.30 val. oro uoste, 9.40 val. jau Venecijoje. Į viešbutį OKT/Vilniaus miesto trupę plukdė vandens taksi. Dvi dengtos motorinės valtys. Aktorių fantazijose – „Hamletas“ po vandeniu. Tada, sako aktorius Darius Gumauskas, Hamleto monologas skambėtų „Būti ar nebulbulbul...“, o Hamleto tėvo šmėkla ir karalius Klaudijus, Dainiaus Gavenonio vaidinami, įlėktų su vandens motociklu.
Per tas porą dienų iki spektaklio teks išmokti nukakti iki Carlo Goldoni teatro, kuris venecijiečiams – „už 10 minučių nuo viešbučio“. Svečiams pagal žemėlapį arba intuiciją – mažų mažiausiai už pusvalandžio, jeigu sėkmingai pataikai Venecijos labirintais. Čia malonu klaidžioti ir pasiklysti. Bet ne tada, kai skubi susitaręs ar ieškai, kur pagaliau tavo viešbutis, esantis kitoje įlankos pakrantėje.
Oskaras Koršunovas Venecijoje jau kelios dienos. Jis, kaip ir kiti žymūs kviestiniai Europos teatro meistrai, čia ne tik rodo spektaklį, bet ir dirba su studentais. Jo kūrybinių dirbtuvių pagrindas – „Mūsų klasė“, lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesė. Ta pati, kurią, Yanos Ross režisuotą, turi repertuare Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Po kūrybinių dirbtuvių Venecijoje O.Koršunovas tęs „Mūsų klasės“ repeticijas Osle su norvegų aktoriais. Premjera Oslo nacionaliniame teatre numatyta rugsėjo 5 d.
Venecijos festivalio programoje – Europos teatro viršūnės: Christopho Marthalerio, Thomo Ostermeierio, Romeo Castellucci, Jano Lauwerso spektakliai, susitikimai su režisieriais, su dramaturgais Marku Ravenhillu, Falku Richteriu. Tokių menininkų kūrybos programa liudija aukščiausią festivalio lygį. Ir publika, kaip tvirtina O.Koršunovas, neeilinė: patys garsieji režisieriai ir dramaturgai, su jais kūrybinėse laboratorijose dirbantys studentai, tų laboratorijų stebėtojai, teatro vertintojai ir garbi publika, leidžianti sau būti Venecijoje ir festivalio spektakliuose.
Bilietai į spektaklius kainuoja apie 25 eurus. Carlo Goldoni teatras pilnas. Auksinis jo salės interjeras su keliais aukštais balkonų pažįstamas iš „Meno forto“ gastrolių nuotraukų – Eimunto Nekrošiaus „Otelo“ pasaulinė premjera 2001-ųjų bienalės programoje vyko kaip tik ten.
O.Koršunovo kūryba taip pat ne pirmą kartą Venecijoje. Prieš keliolika metų viename buvusių dokų vaidintas ankstyvasis režisieriaus spektaklis „Roberto Zucco“ – finale, po Zucco savižudybės, buvo atidaryti doko vartai ir, kaip įsiminė režisierius, „buvo matoma visa Venecija“. Pernai O.Koršunovas čia vedė kūrybines dirbtuves pagal Antono Čechovo „Žuvėdrą“.
Kas iš Lietuvos teatro žiūrovų dar nepamiršo festivalyje LIFE rodyto Marthalerio spektaklio „MURX, arba Žudyk europietį“? Pirmadienį, kai laiveliai plukdys OKT „Hamleto“ trupę į oro uostą, Venecijos bienalės teatro festivalis iškilmingai pagerbs Christophą Marthalerį – jam už viso gyvenimo nuopelnus bus įteiktas Auksinis liūtas.
