Liepos 5-25 dienomis buvo pristatyti 39 spektakliai (taip pat ir „Victoro Hugo alėja 81“, įtraukta tik birželio mėnesį), 16 iš jų prodiusavo arba koprodiusavo pats festivalis. Pristatydamas programą, Olivier Py atkreipė dėmesį, kad greta Shakespeare'o dramaturgijos yra daug dabar gyvenančių autorių kūrybos, kad daugelis vardų bus nauji Avinjono publikai, net 31 spektaklio kūrėjas dar niekada nebuvo pasirodę Avinjono scenose. Taip pat Py džiaugėsi, kad maždaug pusė festivalyje pristatomų kūrinių – iš užsienio. Tarp užsieniečių – ir lietuviškos scenos kaimynai Krystianas Lupa, kartą turėjęs pasirodyti festivalyje 2003-aisiais, bei Avinjono debiutantai estai NO99. Galima būtų manyti, kad net ir ne ypač palankiomis sąlygomis festivalio organizatoriai pasilieka teisę matyti naujus horizontus ir Lietuvos teatras netrukus sulauks naujų galimybių. Vis dėlto atidarymo metu Py minėjo, kad jiems aktuali pirmiausia Viduržemio jūros regiono – Pietų Europos ir arabų kraštų – kūryba.
Gelbstinti koncepcija?
69-osios Avinjono festivalio laidos programą Py pavadino „Aš esu kitas“, idėją kildindamas nuo „Aš esu Charlie“. „Man ši formulė tobula apibrėžti kultūrai ir švietimui. „Aš esu kitas“ – tai festivalio esmė. Kasdienybėje nelengva galvoti, kad aš esu kitas, kad siekiu būti kitas, reikia turėti psichologinės energijos būti kitu. Bet netgi kai esame salėje, žiūrime į aktorius, išgyvename katarsį – mes tampame kitu...“. Ir tai visiškai nereiškia, kad spektakliai šių metų programai buvo atrinkti pagal filosofinę Kito sampratą ar kad festivalio organizatoriai apskritai turėjo apibrėžtą Kito idėją. Rodos, kad tema nebuvo susijusi su konkrečiais festivalio atrankos kriterijais ir, galimas dalykas, kaip įprasta ir Lietuvoje, pritaikyta jau atrinkus daugelį darbų. Manau, neaiškūs festivalio atrankos kriterijai lėmė ir atvirą festivalio programos kvestionavimą spaudoje.
Kvestionuoti Olivier Py pasirinkimus iš tiesų norisi. Vienas iš labiausiai nustebinusių darbų – argentiniečio Mariano Pensotti spektaklis „Kai grįšiu namo, būsiu kitas“ (Cuando vuelva a casa voy a ser otro), kurio pavadinimas vos ne pažodžiui atsako į festivalio temos formulę. Spektaklis sukurtas atsispiriant nuo realaus įvykio Pensotti šeimoje – namų sode buvo rasti maišai su daiktais, kuriuos jo tėvas, Argentinos revoliucionierius, užkasė prieš 40 metų. Tai autorių paskatino mąstyti apie žmogaus tapatybę ir jos kitimą. Iš to gimė spektaklis, pasakojantis keturias keturių žmonių istorijas. Viena jų – apie tėvo tapatybę. Ir štai, scenoje matome tėvą, kuris į kamerą pasakoja daiktų istoriją.
Tėvas ir jį filmuojantis operatorius stovi ant judančios konvejerio juostos, slenka iš dešinės į kairę. Konvejerio takelis baigiasi, pasakojimas tęsiasi, tik aktoriai lipa nuo konvejerio ir dingsta į užkulisius. Nelabai aišku, ar tėvas istoriją pasakoja gyvai, ar girdime tik įrašą. Aktoriai grįžta į scenos dešinę, vėl stoja ant konvejerio ir scena tęsiasi lyg niekur nieko. Aktoriai važiuoja konvejerio juosta ir grįžta į takelio pradžią keletą kartų. Ilgainiui tampa akivaizdu, kad vaizdas tik iliustruoja garso įrašą. Netrukus ant konvejerio ima važiuoti sode rasti maišai, iš jų traukiamas ir žiūrovams rodomas turinys – dokumentai, marksistinės knygos, pistoletas, audiokasetė. Vėliau istorija nebe pasakojama, o imama vaidinti – ant to paties konvejerio aktoriai stato baldus, žaidžiamos situacijos svetainės kambaryje, miegamajame ir panašiai. Konvejerį bepradedant įsivaizduoti kaip laiko tėkmės metaforą, juo pradeda važiuoti šuniukų, vėliau – kačiukų skulptūrėlės. Režisieriaus panaudojami sprendimai kelia nuostabą, scenoje randasi vis daugiau įvairių priemonių, tačiau vargu ar tai galima pavadinti meniniais pasirinkimais – greičiau režisūrinių etiudų asorti.
Keisti meniniai pasirinkimai lydėjo ir dramaturginę pasakojimo pusę – visose keturiose istorijose buvo gausu keistų siužeto vingių, įpinta komiškų elementų, akivaizdžiai skirtų publikai linksminti, o ne pasakojimo reikšmėms plėsti. Komercinio teatro dramaturgiją primenantį tekstą iliustravo muilo operų lygio aktorių vaidyba, papildė ne ką geriau atliekamos estradinio pobūdžio dainos bei „Bitlų“ koveriai. Galima manyti, kad šis pastatymas nėra skirtas kritikams ar pernelyg išlepintai teatro publikai, ar galbūt tai yra meninių ieškojimų etapas, bet meninės jo kokybės tai nekeičia. Toks kūrybinis rezultatas, kurį koprodiusavo ne tik Avinjono teatro festivalis, bet ir Belgijos Kunstenfestivaldesarts (pasak festivalio vadovo Christophe'o Slagmuylderio, Briuselio festivalyje Mariano Pensotti buvo pristatytas penktą kartą), keli kiti Europos festivaliai bei meno centrai, rodo, kad galimybės kurti ir savo darbus rodyti lankomiausiose Europos scenos priklauso ne tik nuo meninės kūrinių kokybės, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių.
Pasaulio (ne)gelbėtojai
Panašiai formaliai į „Aš esu kitas“ idėją buvo pažvelgta dar vienoje festivalio koprodukcijoje – žymaus choreografo Hofesho Shechtero trilogijoje „Barbarai“ (Barbarians). Nors prancūzų kritikai šį darbą vertino palankiai, šis Izraelio kilmės kūrėjas, daugiau nei dešimtmetį reziduojantis Jungtinėje Karalystėje, pasirodė pasiklydęs savo idėjose ir meniniuose sprendimuose. Pirmoje dalyje jam ir šokėjams pavyko „barbarizmuoti“ baroko, baleto ir modernaus šokio judesius, juos atlikti be būdingos laikysenos, sudribusiais kūnais, išplėstomis plaštakomis, sulenktomis kojomis. Antroje panašiai perpinti genčių ritualų, tradicinio žydų ir klubinio šokio judesiai. Vis dėlto šokėjams trūko energijos, o choreografui – aiškaus kūrybos tikslo, kaip tokį judėjimą panaudoti. Pirmojoje dalyje nuskambėjęs jo dialogas su įsivaizduojama savo siela tik pabrėžia tai, kas vyko scenoje:
„- Hofešai, tu nesi vienas. – Kokia kvaila klišė, tu tesi klišė... – Aš esu tu, Hofešai. – Ir tu teisi, aš esu klajojanti klišių kekšė, žinai, man jau keturiasdešimt ir aš ieškau, kas mane sujaudintų. – Ar tai radai, Hofešai? – Aš nežinau, taip, ne, taip...“
Shechteras pasirinko žiūrovo intrigavimo ir stebinimo kelią, bet jo panaudojamos priemonės pasirodė savitikslės. Santykinai ilgas, 90 minučių trukmės šokio spektaklis su pertrauka po pirmojo pusvalandžio nepadėjo rasti atsakymo į programėlėje pateiktą klausimą – apie kokius barbarus kalba Shechteras? Į šį klausimą neatsakė ir spektaklį gyrę kritikai. Akivaizdu, kad žinomas vardas bei neįprastas kalbėjimo būdas taip pat gali tapti festivalio programos intriga.
Pristatydamas „Aš esu kitas“ idėją, Olivier Py atkreipė dėmesį ir į karo temą bei Srebrenicos žudynių dvidešimtmetį. Karo tema Angelinas Preljocajas kartu su dramaturgu Laurent'u Maugvignier sukūrė „Sugrįžimą į Beratamą“ (Retour à Berratham, dar viena koprodukcija), didžiulį scenos darbą, pristatytą Popiežių rūmų Garbės kieme. Tai skaitomas pasakojimas apie vaikiną, po karo grįžtantį į vaikystės vietas ieškoti merginos vardu Katia. Sceninį reginį kūrė 14 puikių atlikėjų, tragedijos stebėtojais paverstų aktorių ir šokėjų, ir įspūdinga Adelo Abdessemedo scenografija, kostiumai bei apšvietimas. Vis dėlto svarbiausia čia buvo ne meninė interpretacija, o skaitomas tekstas – tragiškos moralės ir istorijos pamokos, nežmoniškas elgesys, sudužę likimai. Tai – proginis ir didaktiškas pastatymas, kuris vargu ar sulauktų didesnio dėmesio, jei ne garsaus choreografo pavardė.
Prie panašiai tradicinio tekstinio teatro galima būtų priskirti ir Benjamino Porée „Susitikimo trilogiją“ (Trilogie du revoir), prie panašiai didaktiškų pastatymų – ir pseudomenotyrinį Gaëlle Bourges pastatymą „Mano vienintelei aistrai“ (A mon seul désir). Kalbant apie meno kūrinius galima diskutuoti dėl raiškos priemonių ar temų pasirinkimo, teikti pirmenybę vieniems ar kitiems autoriams. Vis dėlto šių metų Avinjono programos pavyzdys verčia manyti, kad miglotai apibrėžta meninė festivalio idėja gali sukelti sunkumų ne tik patiems festivalio organizatoriams, kurie renkasi dalyvius, bei žiūrovams, kurie renkasi spektaklius, bet ir pagal ją kuriantiems menininkams. Žiūrint į tokį, nepaveikų teatrą norisi pritarti Thomasui Ostermeieriui: „Teatras neturi galios pakeisti pasaulį. Teatras niekada neturėjo galios pakeisti pasaulį. Jei būtų kitaip, mes būtume kitokiame pasaulyje. Vokietijoje išgyvenome angažuoto teatro keturiasdešimtmetį, o pasaulis darėsi vis blogesnis. Kita vertus – manau, kad teatras nėra tam, kad pakeistų pasaulį, o tam, kad padėtų suprasti, kodėl pasaulis yra būtent toks“.
B.d. www.menufaktura.lt
