Audronis Liuga (g. 1966) – teatrologas, teatro kritikas, Sankt Peterburgo teatro akademijos absolventas, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro įkūrėjas, festivalio „Naujosios dramos akcija“ iniciatorius, teatro spektaklių pagal šiuolaikinę dramaturgiją prodiuseris ir koprodiuseris, vienas bendrovės „Menų spaustuvė“ įkūrėjų. Nuo 2010 m. jis – Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas. Su Audroniu Liuga kalbasi Kristina Steiblytė.
Pirmiausia Jus, kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovą, noriu paklausti, kas Jums yra nacionalinis teatras.
Jei būtumėte to paklaususi prieš penkiolika metų, turėčiau daug atsakymų, bet dabar negaliu aiškiai apibrėžti. Teatras yra laikinas. Tiek teatro menas, tiek darbas teatre. Galiu svarstyti, kas tas nacionalinis teatras, bet kol tai yra darbo vieta, visi svarstymai turi praktinį to darbo atspalvį. Kito asmens, dirbančio šį darbą, įsivaizdavimas gali būti kitoks, turėti savo logiką, perspektyvą, ir jis bus ne mažiau vertingas negu mano. Todėl ir kalbu apie laikinumą: kiekvienas požiūris egzistuoja tiek, kiek jį realizuoji.
Tačiau teatre dirba daug žmonių, tad reikia ieškoti balanso tarp savo idėjų ir to, kad tos idėjos būtų įgyvendintos bei suteiktų įdomų darbą kuo didesniam skaičiui teatro darbuotojų. Darbas teatre įdomus tiek, kiek jis suteikia kūrybinių impulsų, inspiracijų, pasitikėjimo savo profesija, noro užsiimti visuomenėje dabar didelės vertės neturinčia veikla. Nemanau, kad meno vadovo darbas yra aktorių profesinių ambicijų patenkinimas, bet svarbu, kad menininko, kurį kvieti statyti spektaklį, idėjos rastų atsaką tarp aktorių ir žiūrovų.
Nors teatro menas yra laikomas svarbia kultūros dalimi, aktoriaus profesija labai devalvuota. Tad jei aktorius, dirbdamas su stipriu menininku, režisieriumi, gauna kūrybinės motyvacijos, atveria ką nors naujo sau ir žiūrovui, tai yra esminis jo darbo variklis. Čia nekalbu apie teatro aktorių atlyginimus – jie toli gražu nesuteikia didesnės motyvacijos. Televizijos ir komercinių teatrų projektuose materialinė motyvacija kur kas didesnė, bet ten tvyrantis prasmės skurdas talentingus aktorius veda į neviltį. Pažįstu ne vieną žinomą aktorių, ne iš gero gyvenimo bandantį sėdėti ant šių dviejų kėdžių.
Pasakėte, kas nėra meno vadovo darbas. O kas, Jūsų manymu, yra meno vadovo darbas?
Jeigu turėčiau įvardyti vieną prioritetą, tai – repertuaras. Meno vadovo darbas yra sukurti gerą repertuarą. Tai, ko žiūrovas ateina žiūrėti. Man svarbu formuoti kryptingą repertuarą, kad spektakliai glaudžiai sietųsi su dabartimi ir aprėptų gilumines žmogaus ir visuomenės temas. Ir, žinoma, padėtų kilstelėti teatro meninio lygio kartelę. Nepamirškime, kad teatras yra paskutinė kūrybinės veiklos vieta, kur žiūrovas susiduria su gyvu žmogum. Ir tas susitikimas, kontaktas įvyksta per temą. Nekalbu apie kokią konkrečią temą, kalbu apie ratą temų, kurios būtų platesnės, gilesnės negu gyvenimo kasdienybė. Kalbėdamas apie repertuaro kryptingumą, turiu omenyje savotišką jį vienijančios idėjos, vertikalės iškėlimą, kuri tiek menine siekiamybe, tiek aktoriaus motyvacija kalbėti ta tema su žiūrovais turėtų vertę, grąžintų teatrinės kūrybos prasmę.
Stiprų repertuarą galima sukurti tik su stipria aktorių trupe. Meno vadovas turi numatyti, kokia trupė reikalinga jo kūrybinei programai įgyvendinti, ir atsakingai ją formuoti. Nacionalinio dramos teatro trupė, kaip įsitikinau per penkerius darbo metus, yra pakankamai stipri, joje dera atskiros aktorių individualybės, ji yra gerai „susigrojusi“. Žinoma, vien su ankstesne trupe, jos neatnaujinę, mes nebūtume galėję sukurti tokių ryškiausių pastarųjų metų šio teatro spektaklių kaip „Išvarymas“, „Katedra“, „Mūsų klasė“, „Lilijomas“, „Didvyrių aikštė“, „Borisas Godunovas“ ir kai kurių kitų. Šiandieninį Nacionalinio dramos teatro repertuarą sunku įsivaizduoti be jo trupę papildžiusių aktorių Mariaus Repšio, Monikos Vaičiulytės, Vytauto Anužio, Dainiaus Gavenonio, Rasos Samuolytės, Nelės Savičenko.
Ar sakote, kad teatrinės kūrybos prasmė prarasta?
Turime suprasti, kad teatre negalime nieko turėti. Prasmės taip pat. Kalbėdamas apie prasmės sugrąžinimą, galvoju taip: jei spektaklis su visu jo idėjų ir meninių išraiškos priemonių bagažu suburia aktorius, tinkamai juos nuteikia ir motyvuoja vaidinti, tai ir atsiranda galimybė konkretaus spektaklio vakarą sugrąžinti prasmę teatrui kaip menui. Bet spektakliui pasibaigus ji vėl bus prarasta...
Didžioji aktoriaus profesijos prasmė yra jos beprasmiškumas. Užsiimti tuo beprasmiškumu verta tik todėl, kad tam tikrą koncentruotą laiką tu turi galimybę ropštis į prasmę. Nenorint siekti tos prasmės, lieka tik maivymasis vieno prieš kitą, nudavinėjimas, kad užsiimame menais, esame kažkuo svarbūs, įdomūs.
Apskritai prasmės klausimas dabar įdomus, nes kuo toliau, tuo labiau jis tampa savotišku lakmuso popierėliu mūsų visuomenėje, kurioje beprasmiškumo kasdien daugėja. Reikia pripažinti, kad vieno kelio nėra, ir dabar pasaulyje teatro menas nuolat ieško pačių įvairiausių būdų kalbėtis su žmonėmis. Esminis klausimas – ne kaip būti aktualiam, bet kaip apskritai kalbėtis su žmogum, gyvenančiu pasaulyje be aiškios rytdienos, be stabilaus pačios žmonijos egzistavimo. Ar siūlyti tokiam žmogui užsimiršti pramogomis, ar siekti intelektualaus ir emocinio ryšio, ir jei taip, tai kaip žmogų sujaudinti, paskatint mąstyti? Aš renkuosi antrąjį kelią. Ir šį klausimą užduodu sau kiekvieną kartą rinkdamasis vieną ar kitą literatūrinę medžiagą, kūrybinę pastatymo idėją. Tik ieškojimas atsakymų į jį, mano galva, suteikia prasmę, motyvuoja užsiimti teatru.
Todėl manau, kad teatras, apibūdinamas žodžiu „namai“, yra savęs apgaudinėjimas: žmogus turi turėti namus, bent jau savyje, o ne bandyti dirbtinai juos kurti teatre. Man namai teatre yra tas laikinas prasmės atsiradimo momentas per aktoriaus ir žiūrovo susitikimą. Laikinume slypi svarbi tiesa ne tik apie teatro meną, bet ir apie mūsų gyvenimą. Teatre nereikia turėti iliuzijų, nes jos išsisklaido labai greitai, ir iš teatro – namų lieka tik plikos sienos.
Tai gal teatrą labiau tiktų vadinti tribūna negu namais?
Dabar teatras negali būti tribūna, kaip tai buvo nelaisvoje visuomenėje. Tada teatro vaidmuo buvo švietėjiško pobūdžio, nes galėjo suteikti žinių, skatinti tiesos paiešką, kuri visuomenėje buvo draudžiama. Dabar gyvename poapokaliptiniame pasaulyje, kuriame nėra kokios nors vienos tiesos, ir apskritai tiesos sakymas diskredituotas. Gražiai pasakė Raineris Maria Rilke – „gyventi dūžtančiose formose“. Tai, manau, tinka ir šiandieniniam teatrui: viskas, ko šiuo metu teatras gali išmokyti žmogų, yra gyventi dūžtančiose formose. T. y. išgyventi savo paties ir pasaulio laikinumą per talentingai sukurtą meninę iliuziją, kuri ir yra tikroji teatro įtaiga. Esamajam laikui tai yra egzistenciška ir tikroviška.
Jei teatras atlieka tokią misiją, jis su žmogum bendrauja kaip lygus su lygiu, ne moko ar linksmina. Sukuria iliuziją, bet taip pat sako, jog tai yra tik akimirka, kai kartu patikime šios iliuzijos tiesa, pasakojimo apie žmonių santykius ir jausmus tiesa. Džiugu, jeigu teatras gali kartais pasiekti tokios įtaigos, kad specialiai nejuokindamas arba negraudindamas išprovokuoja žiūrovą staiga nusijuokti arba pravirkti. Tai nepriklauso nuo konkretaus spektaklio temos. Žmogiškus išgyvenimus sukeliantis teatras pats savaime yra vertybė. Žmogiškoji tema, gyvuojanti dūžtančiose formose, turbūt yra teatro siekiamybė.
Ne kartą paminėjote žiūrovus. Kokio santykio su jais siekiate formuodamas repertuarą?
Dažnai žiūriu LNDT spektaklius ir matau labai įvairią publiką. Mane džiugina, kad žiūrovų yra nemažai. Tačiau kas yra šito teatro žiūrovas, negalėčiau pasakyti. Iki mums pradedant dirbti vyravo nuomonė, kad teatrą gali lydėti sėkmė tik jam esant žiūroviškam. Tuo metu buvo populiarios komedijos, vizualumas, muzikalumas, buvo sakoma, kad nacionalinė dramaturgija ir rimtos dramos žiūrovų nepritrauks. Bet dabar vidutinis LNDT spektaklių lankomumas yra didesnis negu prieš tai buvusio vadovo Adolfo Večerskio laikais, kai komedijų statyta daugiau. Vadinasi, arba kažkas atsitiko žiūrovui, arba atėjo kita publika. Aišku, prie to prisidėjo ir visi teatro darbuotojai.
Visuose darbuose man svarbus švietimas: tiek žiūrovų, tiek pačių teatro žmonių. Per ketverius darbo LNDT metus siekiau pristatyti dar nežinomus Lietuvoje kūrinius, kviestis režisierius, galinčius suteikti aktoriams naujų žinių, o teatro žiūrovams – naujų įspūdžių. Atėjau į teatrą ne vien iš kritikos. Penkiolika metų siekiau įpūsti mūsų teatrui naujų kūrybinių idėjų, daugiausia per festivalį „Naujosios dramos akcija“. Šis festivalis, jame dalyvavę stipriausi menininkai, mintys ir idėjos, tapo pagrindu mano darbui LNDT.
Kalbant apie švietėjišką veiklą, svarbios LNDT kontekste atrodo jaunus dramaturgus auginančios „Versmės“, kurias gerokai pakeitėte.
Tokias „Versmes“, kokias radau atėjęs dirbti į teatrą, norėjosi keisti. Norėjosi ne šiaip rengti pjesių skaitymus, bet pritraukti į teatrą talentingus jaunus dramaturgus tęstiniam bendradarbiavimui. Per kelerius metus pavyko užmegzti ryšį su dramaturgais Tekle Kavtaradze, Mindaugu Nastaravičiumi. Jie rašė pjeses šiam teatrui, ir tos pjesės gimė kūrybiškai bendradarbiaujant. Šiuo metu Nastaravičius teatrui rašo naują pjesę. Taip pat naują draminį tekstą rašo Marius Ivaškevičius garsaus vengrų režisieriaus Arpado Schillingo spektakliui. Dramaturgo, kaip spektaklio bendraautorio, amato teatre praktiškai mokosi kritikai Goda Dapšytė, Andrius Jevsejevas.
Teatras bendradarbiauja ne tik su pjesių kūrėjais, bet ir su jaunais režisieriais. Pavyzdžiui, du režisieriaus amato besimokantys Gintaro Varno studentai šįmet teatre pristatė savo pirmuosius darbus ir jau kitais metais sukurs naujus spektaklius. Norėtųsi, kad šiame teatre atsirastų kūrybinė platforma, skirta ištisus metus plėtoti naujas dramaturgų, režisierių ir kitų jaunųjų kūrėjų idėjas. Deja, tam kol kas nėra jokio stabilaus finansavimo.
Norėčiau grįžti prie repertuaro. Spektakliai, ypač pastarųjų sezonų ryškiausieji, akivaizdžiai tarpusavy susiję. Kaip pavyko to pasiekti?
Man pačiam įdomu, kad spektakliai vienas iš kito išaugo, tarsi vienas kitą pratęsė. Nors pastatymų dialogo sąmoningai siekiau, bet susidėliojo netikėta repertuaro dramaturgija. Pavyzdžiui, tik pasiūlęs Krystianui Lupai statyti „Didvyrių aikštę“ supratau, kad šiame tekste yra pagrindinės temos, kurias pastaruosius metus plėtojome tokiuose kertiniuose pastatymuose kaip „Visuomenės priešas“, „Išvarymas“, „Mūsų klasė“. Yra posakis, kad svarbu stoti į kelią, ir tada atsiras, kas padės. Gal tas kažkas ir padėjo...
Siekdamas kokybiškesnio spektaklių dialogo, tikriausiai dirbote turėdamas savo viziją šiam teatrui?
Iš tikrųjų ypatingos vizijos, penkerių metų plano neturėjau. Bet atėjau su pojūčiu, kad reikia atidaryti langus ir padaryti skersvėjį, nes šiame teatre viskas buvo priplėkę.
Paskutinis mano darbas prieš ateinant į LNDT buvo teatrinis projektas pagal Antono Čechovo „Vyšnių sodą“, kurį porą metų kūrėme kartu su suomių režisieriumi Kristianu Smedsu ir lietuvių menininkų komanda. Šis projektas parengė šuoliui į naują etapą. Esminė jo mintis buvo pabaiga kaip naujo pradžia. „Vyšnių sode“, be Kristiano Smedso, labai svarbus žmogus buvo Jūratė Paulėkaitė. Ji buvo ir pirmojo atsinaujinusio LNDT pastatymo „Visuomenės priešas“ idėjos autorė. Šiame spektaklyje teatro sienos sugriovimas tapo LNDT vieno laikotarpio pabaigos ir kito pradžios simboliu. Tai, kad Jūratė pasitraukė iš gyvenimo po šitų abiejų darbų, man buvo itin reikšmingas ženklas. Pradėjęs darbą teatre jaučiau didelę atsakomybę už šį Paulėkaitės palikimą. Jūratės atminimui norėjau paskirti „Didvyrių aikštės“ spektaklį – tai pasakiau jo režisieriui Lupai tą pat dieną, kai Luzanoje pradėjome kalbėti apie šios pjesės pastatymą. Mačiusieji spektaklį gal supras – kodėl. Taigi dabartinė teatro kryptis išplaukė iš „Vyšnių sodo“ ir griūvančios „Visuomenės priešo“ sienos. Ir dar „Išvarymo“, kurio idėją kartu su Marium Ivaškevičium pradėjom plėtoti Vilniuje ir Londone dar iki man pradedant dirbti teatre. Negaliu teigti, jog tai buvo mano išankstinės vizijos įgyvendinimas. Šito proceso magija ir buvo tai, kad jį inspiravo kažkas be mano paties minčių. Nebuvo taip, kad atsisėdęs prie stalo suplanavau penkerių metų kūrybinę veiklą. Procesas buvo natūralus. Žengęs vieną žingsnį, stengiausi galvoti apie kitą. Tiktai tiek.
Apskritai nelabai tikiu ilgalaikėmis kūrybinėmis programomis, kur išdėstyta, kokie spektakliai bus statomi. Svarbu turėti kryptį, žinoti, ko nori. Tada pakanka numatyti dvejiem, gal trejiems metams, kokius pastatymus su kokiais režisieriais nori įgyvendinti. Bet ne visus dalykus lengva suderinti, ypač siekiant dirbti su garsesniais ar užsienio menininkais. Be kūrybinių, dar yra praktiniai planavimo, finansų klausimai. Juos spręsti teatre tenka ne vienam. Tada diskutuojame, aiškinamės vieno ar kito sprendimo reikalingumą. Tai darant svarbu žinoti, kodėl sieki užsibrėžto tikslo. Šitaip suprantu kūrybinę programą – kaip kuriamą, tampančią.
Ar viską pavyko įgyvendinti taip, kaip tikėjotės?
Niekada viskas negali įvykti taip, kaip norisi. Ir tai normalu. Juk kalbame apie teatro kūrybą su daugybe komponentų, o ne apie čempionatą, kur vienas atsistojęs turi sušaudyti šovinius į dešimtuką. Ir nesėkmės teatre gali būti vertingos, jei dirbta iš tiesų kūrybingai. Spektaklius LNDT pagrindinėje scenoje per šiuos ketverius metus statė geriausi Lietuvos režisieriai. Gal vienam ar kitam ne viskas pasisekė. Kažkas yra pasakęs: ne kiekvienas lėktuvas gali pakilti į orą, nors tam buvo sukurtas... Gal ir aš pats kai kur klydau. Bet laikui bėgant matau, kaip kūrybinės problemos ištinka ir sėkmingus, gausiai lankomus spektaklius. Apie jas sakau jų kūrėjams – režisieriams, aktoriams.
Sakėte, kad teatre dirbo geriausi Lietuvos režisieriai. O kaip su dramaturgija: ar statytos taip pat reikšmingos, ne atsitiktinės pjesės?
Maždaug 90 procentų per šiuos metus teatre pastatytų tekstų yra mano pasiūlyti. Bet tai nereiškia imperatyvo režisieriui: statai arba tai, ką siūlau, arba nieko. Tekstus siūlau ne tik dėl temos, bet ir manydamas, jog pačiam režisieriui ir teatrui toks pastatymas būtų tikslingas. Taip buvo, pavyzdžiui, su „Mūsų klase“. Pasiūliau Yanai Ross šitą dramą, o ji vos ne tuo pat metu išgirdo apie ją Amerikoje. Paskui, ilgai derantis dėl autorių teisių, jai pradėjo atrodyti, kad nebeverta tuo užsiimti. Bet įkalbėjau Yaną Ross, ir ji pastatė šią dramą. Arba, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo spektaklis „Katedra“. Kai kam atrodo, kad šis pastatymas senamadiškas, kai kas klausia, kam apskritai šį veikalą reikėjo tempti į dienos šviesą. Manau, neabejotinai vertėjo. Jei ne vardan kūrinio idėjų, tai mažų mažiausiai dėl Lauryno vaidmens, kurį sukūrė aktorius Marius Repšys. Be tokio aktoriaus, su tokia vidine tiesa, būtų beprasmiška statyti Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“. Mano manymu, jis šiame spektaklyje suteikė naują gyvybę ir prasmę poeto tekstams. Beje, šiandieninių politinių ir visuomeninių įvykių kontekste „Katedra“ skamba vis aktualiau. Įdomu, kad „Katedroje“ atsiskleidusios Mariaus Repšio savybės iš dalies inspiravo jo vaidmenį Eimunto Nekrošiaus „Borise Godunove“.
Ne vien „Katedra“ prieštaringai vertinta. Ginčų sukėlė ir, pavyzdžiui, Ross spektaklis „Mūsų klasė“. Lenkų kritikai pripažino, jog tai geriausias šios pjesės pastatymas, tačiau Lietuvoje jis susilaukė retoriškų klausimų, kaip galima šitaip vaizduoti holokaustą. Manau, tokie prieštaringi vertinimai parodo teatro gyvybę.
Grįžtant prie dramų, svarbu, kad šiame teatre per pastaruosius metus buvo pastatytas ne vienas lietuviškas tekstas. Jie labai įvairūs. Be Mariaus Ivaškevičiaus, Justino Marcinkevičiaus, statyti ir jaunųjų dramaturgų kūriniai. Gal ir ne šedevrai, bet nė vienas lietuvių autorių tekstas nebuvo atsitiktinis.
Ar Jums neatrodo, kad teatro ateitis yra nebe pjesių pastatymai, o bendradarbiaujant kuriami tekstai?
Nemanau, kad yra kažkokia viena ateitis. Šiuolaikinis Europos teatras gyvuoja skirtingomis kryptimis, ir tai, ką esame linkę vadinti postdraminiu teatru, jau nebėra panacėja, kaip atrodė tada, kai pasirodė Hanso-Thieso Lehmanno knyga. Apskritai esu įsitikinęs, kad kūrybinį pasirinkimą nulemia meninis mąstymas. Kokiu keliu eiti – tai individualus kūrybinis apsisprendimas, ne mados dalykas.
Pabaigoje norėčiau paklausti, ką galvojate apie LNDT ateitį.
Teatro ateitis – skirtingų jame dirbančių žmonių bendras reikalas. Šiandien labai svarbu, kad atsiranda galimybė šį teatrą renovuoti. Artimiausiais metais į tai ketinama sutelkti jėgas ir specialiai tam skiriamus finansus. Dabartinio teatro vidinio kiemo vietoje turėtų atsirasti nauja scena. Tai leistų ne tik parodyti daugiau spektaklių ir geriau aptarnauti žiūrovus, bet ir atverti duris naujam teatro kūrybiniam egzistavimui. Ir atsirastų galimybė sukurti platformą jauniems menininkams. Manau, tai labai svarbu ne tik LNDT, bet ir viso Lietuvos teatro ateičiai.
Kad ir kaip susiklostytų šio teatro ateitis, norisi, kad padarytas darbas nesusigertų lyg vanduo į smėlį. Norisi, kad jame dirbtų žmonės, turintys ambicijų, net ir didesnių už teatro galimybes, ir užsispyrimo jas įgyvendinti. Ir tada tas kažkas padės...
Ačiū už pokalbį!
