Besigydantis smegenų vėžį D. Chvorostovskis grįžta į sceną

Rusų baritono Dmitrijaus Chvorostovskio žmona Florence neseniai paskelbė neoficialiame tinklalapyje, kad dainininkas baigė gydymo chemoterapija kursą Londone.

D.Chvorostovskis: „Bet kokia patirtis, net ir karti, yra gera“.<br>P.Mantauto nuotr.
D.Chvorostovskis: „Bet kokia patirtis, net ir karti, yra gera“.<br>P.Mantauto nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Asta Andrikonytė

Aug 23, 2015, 7:45 AM, atnaujinta Oct 19, 2017, 9:26 AM

Birželį artistui diagnozavus smegenų vėžį, jo pasirodymai buvo atšaukti iki rugpjūčio pabaigos. Rugsėjį D.Chvorostovskis jau turėtų dainuoti „Trubadūro“ spektakliuose Niujorko „Metropolitan Opera“, vėliau – koncertuose „Chvorostovskis ir draugai“ Maskvoje ir Sankt Peterburge.

Šiemet gastroliuodamas su Kauno miesto simfoniniu orkestru Suomijoje dainininkas nenujautė artėjančios nelaimės. Siūlome neskelbtą jo interviu  fragmentą.

- Mėgstate juodą spalvą?

– Nes pats esu baltas. Nesusimąsčiau apie tai, ar vilkėdamas juodai jaučiuosi geriausiai. Velkuosi tai, kas patinka. O čia – mano mėgstamas peiliukas (baksteli į pakabuką ant kaklo). Juo naudojuosi. Aštrus – galima akį išdurti.

- Siekiate ryškaus įvaizdžio?

– Jei nusirengčiau, būtų dar ryškesnis. Bet aš kuklus žmogus – visada žinau ribas. Mažai kalbu apie save, jei manęs neklausinėja. Labiau mėgstu klausytis kitų.

- Kodėl renkatės vienus, o ne kitus scenos partnerius? Ar apskritai galite rinktis pats?

– Pats renkuosi pastaruosius 25 metus. Agentai priklauso nuo manęs, o ne aš nuo jų. Esu geriausiai apmokamas artistas, aprūpinantis bet kurią agentūrą. Visą laiką dirbu su tuo pačiu žmogumi – Marcu Hildrew. Mes vienmečiai.

Jis atrado mane Kardifo konkurse. Jau po pirmojo turo pasiūlė man darbą, o po pergalės Kardife (1989 m.) pažėrė man pasiūlymų penkeriems metams į priekį. Gerai, kad sėdėjau, nes galėjau nuvirsti – tai buvo sunkiai įsivaizduojamos galimybės. Nuo tada viskas tęsiasi.

Dainuoju ne tik operose, bet ir su geriausiais simfoniniais orkestrais. Labai myliu Kauno simfoninį – drauge suvalgėme jau daug košės. Jis labai geras – pasiklausykite, kaip groja ir klasikinių operų, ir baroko muziką. Kokia jų frazuotė, kaip jie moka klausytis. Jaučiu ir labai pagarbų jų požiūrį į save. Man tai daug reiškia.

Neseniai pirmą kartą scenoje susidūriau su Asmik Grigorian. Pažįstu ją nuo vaikystės, nes draugauju su jos tėvu. Jis augino, mokė Asmik mano akyse. Puikiai prisimenu, kad jau paauglė ji man darė stiprų įspūdį, o dabar tapo pritrenkiančia, kupina didžiulės vidinės jėgos dainininke.

Iš lietuvių labai mėgstu ir Kostą Smoriginą.

- Jums tiesiog pasisekė, kad šalia – žmonės, kuriais galite pasitikėti?

– Už vieną muštą du nemuštus duoda, ar ne? Muštas ir aš, ir Marcas. Bet kokia patirtis, net ir karti, yra gera.

- Argi turite karčios patirties?

– Pakankamai. Man nedidelis žingsnis atgal – tai milžiniškas kritimas, nes esu maksimalistas. Reikalauju iš savęs tik ėjimo pirmyn, kiekvieną kartą. Jei nepavyksta – man tai nesėkmė.

Taigi mano kūrybiniame gyvenime buvo pakankamai skrydžių ir nuopuolių. Todėl esu dėkingas likimui, kad sugebėjau nepasiduoti, kaip daugelis kitų. Tačiau žmonėms svetimi nuopuoliai neįdomūs. Kiekvienas mokosi iš savo klaidų.

- Manote, kad kiti turi matyti tik šviesiąsias jūsų gyvenimo puses?

– Man visiškai vis tiek, kokias mano puses mato, ką apie mane galvoja. Man svarbiausia – mano kūrybinis gyvenimas, muzika ir mano draugai. Mylimų kolegų turiu daug, o gerų draugų – labai mažai.

- Ar pats kuriate savo sceninį įvaizdį?

– Žinoma, pats. Manęs niekas nieko nemokė. Mokiausi tik penkerius metus konservatorijoje. Kai ją baigiau, tapau laimingiausiu žmogumi pasaulyje, nes niekas manęs nespaudė ir negadino man nuotaikos, neįžeidinėjo ir neįsakinėjo. Nuo tada esu laisvas žmogus.

O augau aš nelaisvoje visuomenėje Sovietų Sąjungoje. Mano artimųjų gyvenimas buvo labai sunkus. Buvau vienturtis, mačiau nepriteklius – tai paliko atspaudą. Dar būdamas studentas pradėjau dirbti Krasnojarsko operos ir baleto teatre.

Buvau išlepintas, bet, kita vertus, man visą laiką nurodinėjo, ką turiu daryti. Ach, tu laimėjai konkurse – tai še tau. Kai apimtas euforijos parvykau namo po Kardifo konkurso, teatre mane užvertė ežiukais vaikų spektakliuose ir panašiais vaidmenimis. Atvykau pasipūtęs, todėl nusodino. Teisingas auklėjamasis momentas.

Operos artistas – labai priklausomas žmogus. Daviau sau priesaiką: jei susiklostys tikra karjera, būsiu laimingas ir laisvas. Tokiu ir tapau. Mano gyvenimas nuostabus.

Aišku, žmogui visada kažko trūksta. Laimės pojūtis negali būti amžinas. Tai prilygtų idiotizmui.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.