Scenoje besiblaškantys aktoriai su psichine negalia, benamiai, emigrantai ir iš pirmo žvilgsnio kiek atgrasus, stambus vyriškis. Tai – pats režisierius. Grubi jo išvaizda apgaulinga, – čia pat ji ima kontrastuoti su didžiule energija ir neįtikėtina plastika. Jo vidinis užtaisas hipnotizuoja. Net kai jis kalba, jo nenutrūkstančių minčių logika nekelia jokių abejonių.
Vis dėlto P.Delbono kuruojamas veiksmas scenoje tampa ne tik spektakliu, bet ir bendru išgyvenimu ir melancholiška švente. Pasirinkdamas, kaip pats sako, teatrą visiems, kurį pasakoja patys įvairiausi žmonės, šis režisierius visų pirma švenčia kitoniškumą, laisvę ir jų kuriamą tiesą.
Spalio 2 d. festivalis „Sirenos“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje pristatys vieną naujausių P.Delbono darbų – „Orchidėjos“. Tai – jautrus ir įvairialypis spektaklis, vadinamas brandžiausiu režisieriaus kūryboje. Prieš susipažindami su kūriniu turime galimybę šiek tiek pažinti ir patį kūrėją, tikinantį, jog net ir jis pats savo spektaklius supranta prabėgus nemenkam laikui po premjeros.
- Kritikai jūsų spektaklius vadina totalinio teatro kūriniais. Kaip jūs pats įvardijate savo kūrybą?
– Taip, tai – spektakliai, kuriuose yra ir teatro, ir muzikos, ir šokio, ir kino. Tai yra mano būdas ieškoti. Ieškoti skirtingomis priemonėmis. Tai – skirtingi kalbėsenos būdai, kuriuos atrasti man rūpi labiausiai. Juk nėra svarbu vien tai, ką tu sakai, bet tai, kaip tu reiški savo mintis, kaip tu mąstai apie skirtingus dalykus. Būtent dėl to savo spektakliuose aš naudoju daugybę skirtingų kalbėsenos būdų, tiek fizinės, tiek muzikinės ir t.t.
- Ar dėl tos pačios priežasties jūsų spektakliuose dažnai matome neprofesionalius aktorius?
– Žinote, tai – keista situacija. Manau, kad šiandien apibūdinti aktorių yra arba labai lengva, arba neįmanoma. Žodis, kaip profesijos pavadinimas „aktorius“ tapo toks abstraktus ar absoliutus, jog į jį gali įeiti bet kas. Būtų keista galvoti ir tikėtis, jog aktorius išliks toks pat, koks jis buvo XIX a. Kasdien atsiranda naujų ir kitokių žmonių bei kitokio teatro, naujų istorijų. O aš apie tai kalbu.
Tarkime, Bobò didžiąją gyvenimo dalį praleido psichiatrinėse ligoninėse, bet juk jis – nuostabus aktorius! Toks išskirtinis, tikras ir nuoširdus, bet ne dėl savo ligos istorijos. Arba mongolų kilmės aktorius, – niekas kitas negali užbaigti mano spektaklio, tik jis su savo šypsena, juoku, savo žmogiškumu. Kitų tokių aktorių, tokių asmenybių nėra.
Mane domina tikras, gyvas, pulsuojantis teatras, kuris nėra skirtas vien teatro mėgėjams, žinovams. Teatras kai kur yra tapęs „elitiniu“ menu. Toks jis manęs nedomina. Mane domina visiems svarbūs ir prieinami dalykai, temos.
Na, o kaip kitaip apie jas gali kalbėtis su žmonėmis iš visų skirtingų kontinentų, jei ne per žmones iš skirtingų pasaulio kampelių, surinkusių visiškai skirtingas patirtis? Ar suprantate kur link aš einu?
Aš nedirbu, kaip kai kurie nori sakyti, su neįgaliais, ar „kitokiais“ žmonėmis. Ne. Aš dirbu su išskirtinėmis asmenybėmis, aš jų nuolat ieškau. Žmonės, kurie yra pabėgėliai iš Afrikos, jų istorijos ir patirtis juos padaro žymiai įdomesnius visiems. Manau, kad aktoriaus, kaip specialybės, suvokimas yra mirštantis reikalas. Šiandien mes ieškome išskirtinių asmenybių, kurias kuria unikalios jų gyvenimo istorijos.
- Ne kartą esate sakęs, jog jums teatras yra tapęs tuščia erdve, kodėl?
– Visų pirma, dėl to, jog tai iš tiesų yra tuščia erdvė, kurioje tu pradedi nuo mažo gesto, nuo mažo žvilgsnio ir taip, žingsnis po žingsnio, ta erdvė užsipildo spektakliu. Sakydamas „tuščia“, „tuštuma“ aš niekuomet neturiu omenyje kambario tuštumos, scenos, kaip erdvės scenografijai tuštumos. Visų pirma, tai yra tuščia erdvė mintims, tavo galvai. Kaip ir kinas.
- Tuomet kokius esminius skirtumus įvardintumėte kino ir teatro sferose?
– Teatras, visų pirma, yra kolektyvinis potyris. Čia ir kuriame, ir atliekame, ir išgyvename, priimame visi viską kartu. Labai svarbu, kas yra šalia tavęs, kaip jis kvėpuoja, kas ir kaip yra tuo momentu apšviestas, ar publika matyti, ar ne...
Kine yra žymiai daugiau vienatvės. Esi netgi vienišas. Tuo pačiu gali atkreipti dėmesį į bet kokią detalę, kad ir akių žvilgsnį, dangaus mėlio atspalvį... Tai – labai skirtingos patirtys kūrėjui.
- Kaip įvardintumėte, ką jums, kaip kūrėjui, suteikė galimybė kurti su Pina Bausch?
– Visų pirma, Pina man suteikė visiškai kitokią kūrybos laisvės galimybę. Ji pati skleidė laisvę. Jau vėliau, prieš mirtį, ji man sakė: „Bet koks tu esi drąsus!“ Aš sakiau: „Ne, ne aš, tai tu esi drąsi, – visa tai atskleidei tu“. Būtent tą ji visiems ir davė: laisvę, ji išlaisvino mūsų sielas ir širdis rodydama, kokie mes visi esame išskirtiniai. Tai vėlgi siejasi su tuo, ką kalbėjome apie aktorių ir teatrą, skirtą visiems.
- Kaip galėtumėte iššifruoti savo spektaklį „Orchidėjos“?
– Manau, jog šiame spektaklyje yra daugiausiai kino. Čia aš sau leidau sustoti prie smulkiausių detalių, tokių, į kurias dėmesys yra dažniausiai kreipiamas būtent kuriant filmus. „Orchidėjos“ yra sukurtos iš atskirų, kruopščiai sudėliotų kadrų. Manau, kad šis spektaklis reprezentuoja visus įmanomus kino kūrybos principus, įmanomai panaudojamus teatre. Žinoma, jame rasime ir daugelį kitų temų, amžinas problemas, ypatingai, jei kalbėtume Prancūzijos ar Italijos kontekste, jų politikoje...
Tiesa ir tai, jog šiame spektaklyje labai daug kalbama apie meilę. Aš pats be galo daug kartų tariu žodį „meilė“. Tuo pačiu ir apie drąsą, kurios nemažai reikia tam, kad pasakytum kitam žmogui „myliu“. Aišku, jog kalbu ir apie savo mamos mirtį, apie kelionę, kurią po netekties kiekvienas įveikiame. Apie keistas gyvenimo ir mirties būsenas. Juk yra daug žmonių, kurie dar gyvena, bet iš tiesų jau yra mirę, kaip yra ir daug mirusiųjų, kurie dar yra gyvi mūsų prisiminimuose, gyvenime... Tas keistas gyvųjų ir mirusiųjų suvokimas, kaip ir po netekties pakitęs, lyg iškreiptas žvilgsnis į gyvenimą.
Man pats spektaklis primena kabaretą, – tokį saldų ir tuo pačiu pritvinkusį smurto. Žinote, tai labai kompleksiškas kūrinys, jame daug dvilypumo, bet juk jo yra pilna visur.
- Kalbėdamas apie šį spektaklį dažnai kalbate apie netektį ir tai, kaip kūryba gali užpildyti atsiradusią vidinę tuštumą, bet ar nemanote, jog ta pati kūryba gali „apiplėšti“ menininką?
– Su tuštuma mes gyvename visą laiką. Aš – taip pat. Kūryba visuomet yra panaši į vaiko atsiradimą: tu kuri, kenti, saugai, maitini, pildai ir tuomet, kai jis gimsta, tu turi jį paleisti ir tai yra skaudu. Tai tampa netektimi, po kurios imi jausti didžiulę tuštumą.
Bet, žinote, kas yra įdomiausia? Aš savo spektaklių niekuomet nesuprantu nuo pat pradžių, aš juos imu suprasti tik po kurio laiko. Visada. Yra spektaklių, kuriuos aš pastačiau prieš keletą ir daugiau metų, ir tik dabar juos stebėdamas suprantu, kokie skausmai tuomet mane kankino, nuo ko aš vadavausi ir ką iš tiesų norėjau pasakyti.
Net nebūtinai stebiu, – yra spektaklių, kuriuose aš pats vaidinu, o jausmas būna toks pat. Ir tai man yra žymiai svarbiau ir brangiau už tą tuštumą, aplankančią iš karto baigus spektaklį.
Ir tas nežinojimas... Aš vis matau P.Bausch paveikslą prieš akis, ir ji vis sako: ‚Aš nežinau, nežinau“. Bet tai juk yra normalu, mes žinome tikrai nedaug. Žinome, kad gyvensime ir mirsime, o visa kita yra labai neaišku. Taip ir aktorius scenoje.
Nemėgstu vaidybos, kuomet aktoriai dirba pernelyg aiškiai, jie žino, kiek žingsnių nueiti, kada pasisukti. Ne. Aš jaučiuosi artimesnis Picasso principui „Aš neieškau, – aš randu“. Jei pradėčiau ieškoti, – tai niekada nesibaigtų. Aš tiesiog esu čia ir randu. Tam tu visuomet turi būti atviras, daug matyti ir girdėti vienu metu. Todėl aš manau, kad kūryba yra daugiau moteriškas veiksmas. Ne vyriškas. (Juokiasi.)
