Ukrainiečių menininkių tandemas – režisierė Oksana Dmitrijeva ir dailininkė Natalija Denisova, drauge su Kauno lėlių teatro aktoriais žada pasekti žiūrovams pasaką apie drąsų ir sumanų iš pliauskos išskobtą berniuką medinuką, jo nepaprastus nuotykius ir stebuklingus nutikimus.
Šis pastatymas – Kauno ir Charkovo lėlininkų kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas, paskatintas dramatiškų įvykių Ukrainoje ir inicijuotas 2015 m. pradžioje pasirašytos sutarties tarp dviejų giminingų lėlių teatrų.
Pirmasis susitikimas su ukrainiečių lėlininkų komanda įvyko pavasarį, XXI tarptautinio lėlių teatrų festivalio metu Kaune – Charkovo lėlių teatras atstovavo savo šaliai su O.Dmitrijevos spektakliu „Ežiukas rūke“.
Viešėdamas Lietuvoje, Ukrainos kultūros ministras apgailestavo, jog šalyje šiuo metu sustabdytos visos programos kultūros srityje. Tad šis savalaikis kūrybinis bendradarbiavimas pažymi ne tik simbolinį abiejų tautų solidarumą, bet ir suteikia galimybę Ukrainos menininkams realizuoti kūrybinį potencialą Kauno lėlių teatro scenoje.
Belaukiant premjeros – pokalbis su spektaklio režisiere, viena ryškiausių Ukrainos jaunosios kartos menininkių, Charkovo lėlių teatro meno vadove Oksana Dmitrijeva.
– Ar galėtumėte trumpai pristatyti spektaklio siužetą?
– Tai pasaka apie Bobutę ir Dieduką, kurie labai norėjo mažo žmogiuko, Vaikelio, giminės pratęsėjo, kuriam galėtų perduoti savo išmintį ir patirtį. Paprašė Bobutė Dieduko išskaptuoti medinį žmogeliuką. Išmylavo, išliūliavo jį ir nutiko stebuklas: medinė pliauska virto berniuku – Pliauskiuku Ivasiuku. Paūgėjęs Ivasiukas leidžiasi į kelionę stebuklų upe, įveikia klastingą Gyvatę ir sugrįžta pas Bobutę su Dieduku. Sugrįžta, kad būtų jų ramstis ir pagalbininkas.
Sužinojusi apie galimybę statyti spektaklį Kaune, pasirinkau šią pasaką dėl kelių priežasčių – joje daugybė motyvų, ženklų, įvaizdžių, artimų slavų ir baltų tautosakai, ir bendražmogiškų temų, aktualių šių dienų pasaulyje.
– Ar scenoje atgaivinama liaudies pasaka tebėra aktuali ir įdomi Z kartos vaikams?
– Manau, kad taip. Vaikai turi gilesnį nei suaugusieji pasaulio pajutimą. Gal visko ir nesupranta, tačiau labai daug ką pajunta intuityviai. O suaugusiųjų pareiga – kalbėtis su vaikais, atsakyti ir paaiškinti tai, kas jiems rūpi, kas nežinoma, ar nepatirta.
– Dainuojamoji tautosaka spektaklyje adaptuota ir turėtų būti atpažįstama Lietuvos žiūrovui, tačiau burtai, užkalbėjimai skamba autentiškai – ukrainiečių kalba. Ar jie nepasiduoda vertimui?
– Ukrainoje, kaip ir kitose slavų tautose, magija ir įvairūs ritualai dar aktyviai gyvuoja ir yra perduodami iš kartos į kartą. Vaidinimui tai suteikia autentiškumo įspūdį. – Vaidinimo scenovaizdis taupus, lakoniškas. Jam sukurti panaudotos natūralios medžiagos – medis, šiaudai, metalas. Kaip atsirinkote pagrindinius scenografijos elementus?
– Scenografijos ašis – Pasaulio medis, atspindintis visatos modelį, dažnai aptinkamas motyvas slavų ir baltų tautosakoje. Medžio šaka, iš kurios išskobiamas Ivasiukas, rodo priklausymą genčiai, ryšį ir sąsajas su praeitimi, tai ir universalus gimties, naujos gyvybės atsiradimo simbolis. Besisukantis ratas scenoje – tai cikliškumas. Pasaulio tvarkos, žmogaus gyvenimo, papročių, kalendorinių ir religinių švenčių. Šulinys, vanduo – gyvybės, sakralumo, metų tekmės simbolis. Medinės kėdės su sparnais scenoje – stilizuotų angelų, jungiančių Žemiškąjį ir Dangiškąjį pasaulius įvaizdis. – Ką norėtumėte perduoti spektaklio žiūrovui? Kokią žinią siunčiate?
– Pasakose sukaupta labai daug išminties ir patirties, tik reikia ją tinkamai iššifruoti, perskaityti. Esu įsitikinusi, kad tauta neturi pamiršti savo šaknų, praeities, tradicijų – tik atsiremiant į tai, kas sukurta, kas mus jungia su praeitimi, leidžia judėti į priekį. Tai reiktų įsisąmoninti ir mūsų tautai, išgyvenančiai ne pačius geriausius laikus.
Sudėtingose situacijose žmogų gelbsti tikėjimas ir viltis. Tai akcentuojama ir vaidinime – stebuklai vyksta tuomet, kai labai stipriai kuo nors tiki.
