Spektaklyje, originaliai prabilsiančiame apie karą, vaidina skirtingų kartų ir skirtingų mokyklų aktoriai: Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Valentinas Masalskis, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentinas Novopolskis, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova. Spektaklio scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė.
„Ši premjera pradeda neformalų šio sezono ciklą – Krystianas Lupa („Didvyrių aikštė“), Eimuntas Nekrošius („Borisas Godunovas“), A.Schillingas („Didis blogis“) – sukūrė tris skirtingus spektaklius, kurie atstovauja trims skirtingoms kryptims.
Kodėl šie režisieriai, kodėl – dabar? Pirmiausia – tai dovana aktoriams ir publikai. Aktorių darbai jų spektakliuose tampa kūrybiniais atradimais, norisi, kad ir publika atrastų kažką nauja sau. Be to, tai – turbūt pirmas kartas šiuolaikiniame teatre, kai užsienio režisierius kuria spektaklį pagal lietuvišką pjesę. Šis spektaklis nėra laiko iliustracija. Jis – mūsų nuojauta. Ta nuojauta – didžiąja, karo, prasme – paženklintas visas XXI amžius“, – sakė teatro meno vadovas Audronis Liuga.
Spektaklio režisierius A.Schillingas priminė, kad jie norėjo surasti kokių nors bendrų taškų Baltijos šalių istorijoje. „Tačiau istorija pati mums pateikė temą. Kai įvyko revoliucija Ukrainoje, paskui – karas, aš pasiūliau pasirinkti šią temą, – sakė A.Schillingas. – Man buvo svarbiausia atrasti aktorius, kurie galėtų dirbti bendruomenėje, eksperimentuoti. Juk negali dirbti, tyrinėti karo temos su žmonėmis, kurie neturi jokio požiūrio“.
Aktorius spektakliui A.Schillingas atsirinko dar 2014 m. Atrankoje dalyvavo daugiau kaip 60 aktorių iš visos Lietuvos. Su atrinktaisiais režisierius artimiau susipažino šią vasarą kūrybinėje stovykloje Dzūkijos nacionaliniame parke. Joje aktoriai skirtingose grupėse vykdė paskirtas užduotis karo tema, patys režisavo, kūrė rekvizitą ir vaidino savo pačių pasirinktose vietose.
Kūrybinėje stovykloje dalyvavo ir spektaklio dramaturgas Marius Ivaškevičius, jis viską stebėjo, paskui į pjesę įtraukė kai kurių dalykų. Didžiąją dalį pjesės M.Ivaškevičius parašė jau po vasaros stovyklos. Dalis teksto sukurta konkretiems aktoriams.
M.Ivaškevičius prisiminė, jog režisierius jo prašė – tu tik nerašyk pjesės, kol aš neatvažiuosiu į Vilnių. „Kai gegužės mėnesį jis atvažiavo, mes dviem dienoms užsidarėme mano studijoje ir pagimdėme tą pjesę, – pasakojo M.Ivaškevičius. – Jis atsirinko aktorius – kiekvienas žmogus su savo balsu, savo spalva, savo amžiumi, savo patirtimi. Tai nėra spektaklis vien tik apie karą. Jis apie karą tiek, kiek „Išvarymas“ – apie emigraciją. Tai – tam tikra kelionė, kuri leidžia pamatyti save“.
Gerų žodžių režisieriaus profesionalumui nešykštėjo ir aktoriai. Taip pat akcentavo ir jo demokratiškumą – esą jis ištrynė sienas tarp režisieriaus ir aktorių, kitų teatro darbuotojų. Jam buvo svarbu, kad kiekvienas aktorius jaustųsi gerai.
„Su juo labai gera dirbti. Nėra jokių efektų, fokusų. Jo didžiausias efektas – tai, kaip jis dirba su aktoriais. Spektaklis nebus lengvas mums, nebus lengvas žiūrovams. Norėčiau, kad jie išeitų iš spektaklio pasikrovę, o ne nusiaubti“, – sakė aktorė Nelė Savičenko.
„Karas yra visai šalia. Negalima to nepastebėti ir neigti. Manau, kad teatras turi kalbėti apie aktualiausias problemas, o ne kurti iliuzinius pastatymus. Esu įsitikinęs, kad tai bus atviriausia sezono premjera.
„Didis blogis“ kalba ne tik apie ginklus ir armiją. Nacizmas, homofobija, nepakantumas, gobšumas – ar tai nėra agresijos formos? Ne viskas bus taip niūru. Spektaklyje ieškosime vilties. Kokia ji – reali ar naivi – galės spręsti žiūrovas“, – sakė M.Ivaškevičius.
