Žaidimo pačiame spektaklyje esama pakankamai. Tokio nuožmaus kompiuterinio žaidimo, kur žaidėjai naikina ne gyvus žmones, o virtualias gyvybes, ir kuo daugiau, kuo žiauriau, tuo, įtariu, smagiau – nes juk niekam nieko blogo nedarai, viskas čia esti specialiai tavo pasilinksminimui, instinktų išlaisvinimui. Man visas tas spektaklis yra panašiai virtualus – vadinasi, netikras: virtualios gyvybės, virtualus smurtas, virtualios aktualijos, tariamos su virtualia narsa ir įkarščiu. Karas! Su riksmais, keiksmais, prievarta, aukų žeminimu ir daužymu, nuogo kūno darkymu. Ir kuo daugiau, tuo kažkam turėtų būti smagiau? Aktualiau? Drąsiau? Ar čia paaugliški neišsižaidusių berniukų instinktai išlindo ir legaliai reiškiasi scenoje?
Sako, jie visi kartu improvizavo: aktoriai, režisierius, dramaturgas, kuris iš to meninio žaidimo parašė vis dėlto savo pjesę. Jos veikėjai turi aktorių vardus: Masalskis, Gavenonis,Nedzinskas, Savičenko, Ivanauskas, Novopolskis, Gladij... Taip, atseit, tikriau, arčiau. O fantazavo jie, kas būtų, jei staiga karas, čia ir dabar, su mumis. Jeigu situacija nukristų kaip lavonas iš dangaus. Arba papultų mūsų vyrai į rusų nelaisvę. Ir štai dramaturgas užrašo sceną, kurioje surištomis rankomis parklupdyti geriausi Lietuvos scenos aktoriai, nes jie sužvėrėjusių rusų nelaisvėje, o tas sužvėrėjęs rusas klausinėja pavardžių ir tyčiojasi iš jų lietuviško skambėjimo, be galo juokingo jo rusiškai ausiai. Žvengia jis, žvengsmas ir žiūrovų salėje, nors visiems keturiems vyrams gresia ne tik sušaudymas, bet ir šlykščiausi kankinimai, kūno žalojimai. Nugalėtojas linksminasi ir salė podraug su juo.
Ar čia režisieriaus norėta patikrinti, kaip Lietuvos žiūrovai reaguos? Parodyti mums patiems mūsų silpnumą ir polinkį į pramogas? Kažkaip užsinorėjau ir dramaturgą su režisieriumi pamatyti toje scenoje kaip penktą ir šeštą belaisvius, parklupdytus, surištom rankom, ir kad žvėris Masara rusiškai iškraipytų jų pavardes. Bet kam ta fantazija, publika žaidžia spektaklio pavadinimu, o tai nesulyginamai žiauriau jo autorių atžvilgiu. O šiaip tai pramoga, tas „Didis blogis“. Tokia, atseit, intelektuali, o iš tiesų kankinančiai nyki. Ateini į teatrą, ir jame gauni nuo scenos kaulų, vardu „politika“, „karas“, „homoseksualumas“, „okupacija“, „Europa“, „Amerika“, „Rusija“, „Ukraina“, „Lietuva“, „pasaulis“ – visos pokalbių apie nieką temos. Kikenkit, muistykitės, nuobodžiaukit ar diskutuokit, štai, artistai net provokuoja, kviečia diskusijų šokiui, nors viskas sustyguota pagal tekstą ir kažin kaip atrodytų staiga įsiterpęs su savo pozicija žiūrovas.
Pačiame spektaklyje poziciją įžiūrėti sunku. Karas – blogybė, žmonės – žiaurūs. Verta sėdėti teatre dvi valandas be pertraukos, matyti, kaip aktoriai rėkia, daužosi, apsipila raudonais dažais, kad sužinotum tokią didžią tiesą. Aktorius užjaučiu, dramaturgą ir toliau gerbiu, teatru nenusivyliau. O spektakliui – minus viena žvaigždutė, kad viskas būtų aišku nemačiusiems.
