Gintaras Varnas Kauno dramos teatre pasiūlė spektaklį pagal vokiečių pjesę, apie gyvenimą kaip teatrą. Už jį praėjusiame sezone režisieriui įteiktas Auksinis scenos kryžius. Spalio 8 dieną „Biografija: vaidinimas“ parodytas ir Vilniaus miesto publikai.
Kas gali kankinti žmogų, kuris iš savo gyvenimo norėtų išbraukti net septynerius metus? Meilė. G.Varno spektaklio herojaus Kiurmano atveju – moteris. Profesoriaus vaidmenį kuriantis Dainius Svobonas scenoje per veikėjo gyvenimą keliauja kaip per spektaklio repeticiją. Iš naujo ir iš naujo kartodamas nepavykusias scenas, su Režisieriaus pagalba jis mėgina atsikratyti per laiką sukaupto skausmo.
Mintys susipina, kai kyla klausimas – kas yra tikrasis skausmo šaltinis? Juk nemalonių gyvenimo situacijų buvo daug, tai kur sugrįžti, kad viskas pasikeistų? Tam ir reikalinga repeticija. Ji leidžia išmėginti skirtingus gyvenimo variantus.
Į scenos aikštelę įvažiuoja pakyla su vieno kambario dekoracija. Jame suksis Sigito Šidlausko atliekamo Režisieriaus prižiūrima repeticija, o aktoriai-veikėjai kartos nepavykusias Kiurmano gyvenimo scenas.
Taigi – moteris. Patogiai įsitaisusi kambaryje laukia Profesoriaus. Išklausiusi Režisieriaus pastabų, Eglės Špokaitės įkūnyta Antuanetė tęsia sceną – vilioja sutrikusį ir sunkiai atsispirti jai galintį vyrą. Ji dar nežino, kad į šią sceną Kiurmanas grįžo tam, kad ją užmirštų. Tik vėl atsidavęs vilionėms negali išmesti jos iš savo biografijos. Nelaimingos meilės tikisi išvengti pasikeisdamas pats.
Todėl dabar prieš akis išvystame žmogų, kuris kiekvieną dieną matydamas savo žmoną Antuanetę išeinančią pas meilužį, pusę metų nedaro nieko. Tik kantriai atsisveikindamas, jos laukia namuose.
Auganti Kiurmano apatija Antuanetei keičiant pasimatymų kostiumus palaipsniui užkrečia ir žiūrovus. Tampa sunku žiūrėti į vis labiau po plaukais besislepiantį vyrą, nesiimantį jokių veiksmų. Greitėjančio gyvenimo tempe toks ilgų apmąstymų ir dvejonių kupinas elgesys nesiryžtant priimti sprendimų – nebesuprantamas. Matyt, todėl spektaklio pabaigoje situacijos nugalėtoja lieka Antuanetė. Tai ji išmeta Kiurmaną iš savo gyvenimo.
Kai teatro nebeužtenka, pasitelkiamas kinas. Kiurmano vaikystės ir jaunystės atsiminimai, parodyti projektoriaus ekrane, padėjo sukurti nuoseklesnę jo gyvenimo istoriją. Bet vėlgi – ar, pasak šiandienos mąstytojų, gyvenant sutrūkinėjusių priežasties ir pasekmės ryšių laike dar galima norėti gyvenimą suprasti kaip nuoseklią istoriją, o juolab jį suvaldyti ir išmąstyti protu nepaliekant vietos atsitiktinumui? Regis, Kiurmanui tai nepavyko.
