„Į sūnaus klausimą „Mama, kas čia?“ atsakiau ne iškart. Dukrą vyras išnešė, kad nematytų vaizdo pro langą“, – dalijosi įspūdžiais vilnietė. Jos nuomone, teatro kieme eksponuojama dekoracija yra tiesiog už sveiko proto ribų.
Vaizdą ji apibūdino trumpai: „Tai yra prievartinis aktas.“ Tačiau „Lėlės“ teatro atstovai nemato nieko bloga eksponuodami buvusio spektaklio dekoraciją – vaikų gamybos mašiną. Tiesa, šis spektaklis buvo skirtas suaugusiesiems.
Tėvai tapo labai jautrūs
„Vargu ar šiuolaikinius vaikus galima tuo išgąsdinti“, – žvelgdamas į režisieriaus Gintaro Varno spektakliui „Teiresijo krūtys“ pagal Guillaume’o Apollinaire’o pjesę sukurtą dekoraciją svarstė teatro meno vadovas Vilmantas Juškėnas.
Ši dekoracija daugiau triukšmo sukėlė ne tada, kai buvo vaidinamas spektaklis. Labiau ji aptarinėjama dabar, kai atsidūrė teatro kieme.
V.Juškėnas pastebėjo, kad pastaruoju metu labai jautrūs tapo ne vaikai, o jų tėvai, kurie piktinasi dėl kiekvienos drąsesnės scenos spektakliuose.
Po spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ sulaukta vieno žiūrovo pasipiktinimo – jis grasino rašyti skundą Kultūros ministerijai dėl to, kad vienoje scenoje gyvuliukui nutraukta galva.
Triukšmo sukėlusią dekoraciją teatro darbuotojai išnešė į kiemą todėl, kad viduje trūksta vietos. Tačiau žiemai jos lauke turbūt nepaliks.
„Žiūrovai mums nuolat duoda pylos dėl vizualinės ekspresijos. Tarkime, režisieriaus Vitalijaus Mazūro lėlės buvo baubukai, gąsdino visus.
Bet juk nereikia visko tiesiogiai suprasti. Būna ir nusišypsoti verčiančių atsiliepimų. Tarkime, klausia, kodėl spektaklis „Trys paršiukai“ – ne toks kaip knygoje“, – prisimena V.Juškėnas.
Prisiima moters vaidmenį
G.Varno kartu su dailininke Julija Skuratova ir kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu sukurtas spektaklis „Teiresijo krūtys“ teatre jau nebevaidinamas ir vargu ar kada nors bus prikeltas.
G.Apollinaire’o kūrinyje pasakojama fantasmagoriška istorija apie žmonos paliktą vyrą, kuriam tenka prisiimti moters vaidmenį ir gimdyti vaikus, kad išgelbėtų savo šalį nuo vis prastėjančios gimstamumo situacijos.
Pjesėje paliečiamos tokios sąvokos kaip feminizmas, pacifizmas, kalbama ne vien apie vyro ir moters padėtį visuomenėje, užsimenama ir apie lyčių keitimo bei vaikų gimimo klausimus.
Teko kuistis sąvartynuose
Vaikų gamybos mašiną „Lėlė“ vežė ir į vieną žymiausių tarptautinių lėlių teatro festivalių Šarlevilyje Prancūzijoje. Kad nugabentų dekoraciją, teko ieškoti didžiulio sunkvežimio. Mat vien lėlių šiame spektaklyje yra per pusšimtį. Per du aukštus sukonstruota mašina pasirodo antrajame veiksme ir poroje scenų ant ratų, dantračių pritvirtintos lėlės pradeda suktis.
„Tai paprasta mechanika. Jeigu moki dviračio grandinę suremontuoti, tai ir čia mokėsi“, – kuklinosi J.Skuratovos užsakymu dekoraciją sukūręs teatro Meninio spektaklių pastatymo ir techninio aptarnavimo skyriaus vedėjas Martynas Lukošius.
Lėlių jis ieškojo antikvariatuose, kai kurias darbuotojai sunešė iš namų. O dviračių, motociklų ir net triratukų ratų, grandinių, dantračių jis ieškojo sąvartynuose.
Vaikų gamybos mašiną M.Lukošius sukonstravo per tris savaites ankštose „Lėlės“ patalpose. Išrikiuodavo detales koridoriuje ir kurdavo tai, kas bus demonstruojama didžiojoje scenoje.
„Buvo nelengva, užtat koks įspūdis“, – prisiminė spektaklį M.Lukošius.
