„Tai buvo skaudus pasirinkimas. Jis svajojo su žmona nuvykti į Malaiziją, kur buvo nufilmuoti „Robinzonai“. Bet jis žinojo, kad Lietuvos širdis nėra ta parduotuvė“, – pasakojo režisierius Vytautas V.Landsbergis.
Tikru V.Kernagio biografijos faktu paremta scena šį šeštadienį bus suvaidinta jo naujajame spektaklyje „Baltas sodinininkas“. Tik prekybos centro pavadinimas čia bus pakeistas, jis bus pavadintas „Jamaika“.
V.V.Landsbergis tvirtina – tokius žmones kaip V.Kernagis ir S.Povilaitis galima vadinti tautos žyniais. Jais norisi sekti, o sekdami jais patys tampame tikresni.
– Einu su jumis kalbėtis apie V.Kernagį, o mąstau, kad ką tik S.Povilaitis mirė. Kai išgirdote apie maestro mirtį, ar jums tai susisiejo su dabar statomu spektakliu?
– Atsitiktinumų tarsi ir nebūna. Tačiau nemanau, kad S.Povilaitį ir V.Kernagį galima susieti tiesiogiai. Matau čia daugiau simbolinį ryšį. Muzikos pasaulyje egzistuoja toks įvardijimas – maestro. Tai yra garbės titulas žmogui už jo populiarumą. Kokybišką populiarumą, kai jis tampa bendruomenės, tautos sąmonės reiškėju ir netgi formuotoju.
Du Lietuvos maestro – V.Kernagis ir S.Povilaitis. Jų veikla šiek tiek skirtinga, tačiau principai buvo bendri. Jie stengėsi liudyti gražesnę Lietuvą – be pykčio. Mes jų nepatyrėmė konfliktuose.
Aš tokius žmones įkeliu į žynių luomą. Štai kario darbas yra kariauti. Partijos yra tie karių luomai, kurie turi nukariauti kitas partijas, įrodyti, kad jie stipriausi. O žyniams nieko nereikia įrodyti. Jiems tereikia būti. Taip tokie žmonės net be žodžių teigia, kad Lietuva yra ir joje yra gerai.
– Kuo V.Kernagis jums buvo įdomus? Gal čia kvailas klausimas, nes dabar V.Kernagis visiems įdomus. Bet juk ne dėl jo populiarumo nusprendėte statyti spektaklį?
– Nežinau, kaip jį mato kitos kartos, kurios jaunystę patyrė vėlesniais laikais negu aš. Mano daugiau mažiau sąmoninga jaunystė prasidėjo aštuntoje klasėje. Buvo maždaug 1976-1977 metai, kai prasidėjo dainuojamoji poezija. Atsimenu, kaip mes su Gedu Storpirščiu, Gintaru Varnu, kitais klasiokais braunamės į „Salomeiką“ (S.Nėries vidurinę mokyklą), kur bus renginėlis, į kurį neįmanoma patekti.
Ten atsisėda du žmogučiai – vienas su gitara, kitas – su akiniais keistais. Ir jie dainuoja, deklamuoja kažką apie tai, kaip gera matyti Lietuvą. Važiuoja Kukutis ir džiaugiasi, kokia ta Lietuvą panaši į Lietuvą. Ir staiga visi pradeda suprast – aha, kalba eina apie aną, laisvą Lietuvą, kurią mes turime atpažint štai šitoje, okupuotoje.
– Turite galvoje, kad okupuotoje Lietuvoje nepriklausomybė prasidėjo nuo atpažinimo, kad yra tikra Lietuva?
– Taip. Jeigu reikėtų pasakyti, nuo ko prasidėjo Sąjūdis, žinoma, nuo partizanų, disidentų, „Katalikų Bažnyčios kronikos“. Taip pat – nuo Kauno „Žalgirio“ ir nuo dainuojamosios poezijos – V.Kernagio.
Nežinau, ar be A.Sabonio ir V.Kernagio mums būtų taip gerai pasisekę. Jie mus pakylėjo ir galėjome didžiąją Lietuvą pajusti. O kai jau pajunti valstybę, tai ją sukurti tėra techninis reikalas.
Spektaklį repetuodami klausomės V.Kernagio dainų ir suprantu, kad jis liudijo Ezopo kalba apie tai, ką galima vadinti Lietuvos dvasia.
Severiutė – tai tokios lietuviškos moterytės, prisitaikančios, besikeliančios, einančios, patiriančios skausmą, bet vis tiek tikinčios šiuo pasauliu, būsena. Kukutis, kuris gėdijasi kumelaitės savo ausy, – tai iškelti lietuviški kompleksai, iš jų padarytas žaidimas. Kai šaipaisi iš savo silpnybių, esi stiprus. Tokia autoironija Lietuvai buvo svarbus ginklas.
– Ar jauni žmonės supras tą Ezopo kalbą? Ar neatrodys jiems Kukutis pernelyg nutolęs nuo tikro gyvenimo?
– Tą mes pamatysime, kai spektaklis pradės gyvuoti. Bet man atrodo, kad ir jaunoji karta V.Kernagį atranda. Jo kūrybai niekada nebuvo amžiaus cenzo. Visi juk iki šiol klauso „Vyšnios Suvalkijoj“ – jau tai kaip liaudies daina.
Šiuo spektakliu aš ir norėjau sugrąžinti V.Kernagį kaip naujųjų laikų tautosaką. Ne tik Maironis ar Antanas Baranauskas yra tautosaka, bet jau ir V.Kernagis. Jo kūryba – veidrodis, kur į save galime pasižiūrėti: kokie esame gražūs, kokie nykūs kartais, kokie esame liūdni, kokie esame linksmi.
– Kalbate apie V.Kernagį kaip apie dainuojamosios poezijos kūrėją. Tačiau buvo ir pramogų pasaulis, televizijos žaidimų vedimas. Kaip matote šią jo gyvenimo pusę?
– Matau gražiai, su šypsena, kad V.Kernagio gyvenimo kelias yra ir Lietuvos kelias. Labai nesunku tuos dalykus susieti. Kai Lietuva kėlėsi, V.Kernagis buvo priekyje. Tada reikėjo atrasti žodžius ir melodijas, kad būtų pajausta galimybė atsikelti ir būti laisviems.
O kai Lietuva tapo laisva, įvyko pagrindinis laisvės egzaminas – kas mes ir ko susirinkome? Natūralu, tada visi puolė ieškoti, kaip čia ūkininkausime. Pradėjo steigti UAB‘us, imti paskolas.
V.Kernagis nuėjo į pramogų pasaulį. Jis praturtino mūsų televizijas. Tuo metu tai buvo nauja – žmogus, kuris gali ir deklamuoti poeziją, ir dainuoti, ir vesti loterijas, ir didžiulius pramoginius koncertus Katedros aikštėje. Jis savo charizmos įliejo ir į masinės kultūros kūrimąsi.
– Kai kurie mato tai kaip menininko degradaciją.
– Aš manau, kad garbingesnė pozicija yra išmokti šiokios tokios verslininkystės ir gyventi iš to, ką gebi daryti, negu stovėti atkišta ranka: „Valstybe, išlaikyk mane, esu labai genialus.“
Viskas pasaulyje juda spirale – grįžtame į panašias būsenas, nuo ko pradėjome. Pavyzdys čia būtų Rolandas Kazlas – jis išėjo į TV, pabuvo klounu, o tada suprato, kad laikas grįžti prie rimtosios teatro kalbos ir neišsibarstyti. Jis grįžo, bet atsivedė į teatrą visus televizinių anekdotų žiūrovus. Dabar jie sėdi teatro salėje, žiūri Kristijoną Donelaitį, klausosi Vlado Šimkaus poezijos.
V.Kernagis irgi turėjo tą pačią galimybę. Paskutiniuose jo interviu ne vieną kartą pasakyta – jei pasveiktų, darytų viską kitaip.
– Ką kitaip? Turit nuojautą?
– Jis tai labai paprastai apibūdino. „Pasiimsiu gitarą, bus tik akustiniai koncertai, jokių televizijų, jokių šou. Eisiu, skaitysiu Antaną A.Jonyną, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį. Man labai patinka skaityti poeziją, yra labai daug poezijos, kurios nesugebėjau paversti muzika.“ Jis norėjo grįžti į tą pradžią, į konservatorijos laikus, kai tapo dainuojamosios poezijos pradininku.
Dievulis jam to laiko nesuteikė. Manau, kad jis, kaip ir R.Kazlas, būtų atsivedęs visus loterijų mėgėjus į koncertus paklausyti A.A.Jonyno.
– Ar ne geriau būtų buvę, jei jis būtų ėmęs ir tai padaręs?
– Vertinimas, ar kas nors yra gerai, ar blogai, komplikuotas dalykas. Viskas yra gerai. Net klaidos ir nuosmukiai irgi yra gerai, jei sugebi iš jų pasimokyti. V.Kernagis mokėsi iš savo klaidų.
Suprantu, klausi, koks yra artisto santykis su kauke ir su savo sielos tikrumu. Taip, scenoje negali iki galo būti nuoširdus, tikras. Scenoje turi sutirštinti spalvas. Reikia kaukių, reikia ironijos, reikia kabareto ir klounados.
Tačiau kai gyvenimas pasidaro perdėm netikras, gali staiga ateiti su gitara ir be jokios pozos padainuot: „Aš esu Severiutė nuo Užpalių kaimo.“ Ir staiga visi prisimena, kad galima ir nieko nevaidinti, galima tiesiog būti.
Tai kaip elektros energija – reikia ir pliuso, ir minuso. Reikalingas sielos tyrumas, bet reikalinga ir kaukė. Tarp tų dviejų polių vaikštant gaminasi kultūros elektra.
– Kas nauja paaiškėjo renkant medžiagą spektakliui? Gal kas net šokiravo?
– Nenorėjau pastatyti paminklo V.Kernagiui. Teatras turi būti gyvas. Tai turi būti aktualu dabar. Manau, kad daugelis dalykų, kurie buvo nepriklausomybės pradžioje, vyksta ir dabar. Ir dabar svarbus klausimas, kiek mes verčiame atlikėjus būti linksmintojais, kuriems sumokame ir reikalaujame atitikti mūsų lygmenį.
Yra epizodas iš V.Kernagio gyvenimo, kuris bus pjesėje. Jis sulaukė vieno didžiulio prekybos centro – spektaklyje pavadinu jį „Jamaika“ – pasiūlymo. Sakė, tokių pinigų gyvenime nebuvo matęs.
Tačiau sandėris neįvyko. V.Kernagio prašė per atidarymą perkirpti juostelę, pasakyti parduotuvės pavadinimą ir pridurti, kad tai yra Lietuvos širdis. Sušukti maždaug taip: „Jamaika – Lietuvos širdis!“
Ir jis juos labai toli pasiuntė. Tai buvo skaudus pasirinkimas, nes svajojo su žmona nuvykti į Malaiziją, kur buvo filmuoti „Robinzonai“, parodyti jai nuostabią šalį. Bet jis žinojo, kad Lietuvos širdis nėra ta parduotuvė.
Man atrodo, jog dabar dažnai susipainiojame, kad visi akropoliai, ozai, megos yra esmių esmė Lietuvos.
– Jei V.Kernagiui nebūtų reikėję pinigų, ar jis būtų ėjęs į pramogų verslą?
– Panašu, kad tai jam nesuteikė didelės palaimos ir džiugesio. Ir jis buvo begrįžtąs atgal į tai, ką jam labiau norėjosi daryti. Tam pritrūko laiko.
Tačiau televizijoje sau jis buvo išsikėlęs kartelę. Jis nebuvo tas, kuris tik perskaito, koks bus kitas atlikėjas. Ir pažaisdavo, ir publiką sudomindavo, ir pateikdavo informacijos.
– Spektaklio pagrindinį herojų vaidina du aktoriai – jaunesnis Ainis Storpirštis ir brandesnis Vidas Petkevičius. Ar galima sakyti, kad tai bus du skirtingi spektakliai?
– Tai tikrai bus du absoliučiai skirtingi spektakliai. Ainis eina cirko, klounados keliu – jam labai lengva juokauti vos ne iki juodojo humoro. Ir visai kitoks yra V.Petkevičius, kuris skleidžia kilnumą, ramybę – tai, kas būdinga vėlyvajam V.Kernagiui.
Jei kalbėtume cirko terminais, matysime du klounus. Ainis bus raudonplaukis išdykėlis provokatorius. O Vidas bus baltasis klounas, išdidus, žinantis, teisingas. Juntantis atsakomybę už kiekvieną žodį. Kartais jis net juokingas tuo savo teisingumu.
Turėjau surašyti du pjesės variantus – vieną Ainiui, kitą – Vidui. Jei kada nors reikės tai publikuoti kaip kūrinį, turėsiu gerokai galvą palaužyti, kaip iš jų padaryti vieną kūrinį. Tai du skirtingi personažai.
– Ar spektaklis vyks sovietiniais laikais, ar perkelsite herojus į šiuolaikinę Lietuvą?
– Spektaklis aprėpia visą V.Kernagio gyventą laikotarpį, tai yra ir šiuos laikus. Bet vaidinimas, kaip sakiau, yra ne tiek apie V.Kernagį, o apie Lietuvos raidą. Su visu sovietinės Lietuvos palikimu, atpažįstamu vyresniems žmonėms. Jaunesniesiems bus naujų dalykų, pavyzdžiui, „švelnūs“ kagėbistiniai patardymai.
Sausio tryliktosios epizodą irgi įtraukėme. V.Kernagis nebuvo nusišalinęs. Nemažai atlikėjų tuomet mąstė: „Palaukim, kas bus, nerizikuokim, o jei vėl grįš senoji valdžia.“ Ne, jis dėjo viską ant kortos. Koncertavo prie užgrobtų Spaudos rūmų, linksmino Seimo gynėjus tarp smėlio maišų.
Tačiau spektaklis nėra dokumentinė ano meto, nei V.Kernagio gyvenimo imitacija. Spektaklio personažo nevadiname V.Kernagiu – jis yra tiesiog Personažas. Tai, kas nutiko jam, galėjo nutikti bet kuriam kitam dainininkui, menininkui.
Mes net profesiją pakeitėme – jis lyg ir bardas, dainininkas, bet lyg kabaretinio baro artistas, vėliau ir jo savininkas.
– Kodėl pabvadinta „Baltasis sodininkas“?
– „Baltasis sodininkas“ – mano mėgstamiausia Vytauto daina. Mažai girdėta daina, ji neskambėdavo pagrindinėje maestro koncertų programoje. Jis sukūrė ją tarsi sau, savo vidinei būsenai išreikšti.
Spektaklyje bus rodomos kelios jo sielos būsenos... Trys Vytauto dainos, kurias apvaidinsime šešėlių teatru. Tai bus tarsi Personažo pokalbiai su siela apie save. Skirti ne publikai, o sau.
Ta daina yra ypač intymi. Tai pasiruošimas išeiti. Ir skamba ji tada, kai pjesėje ateina laikas suprasti, kad kito pasirinkimo ir nebus. Reikia pasiruošti nurimti. Priimti Baltą Sodininką, kuris jau ateina genėti.
Apskritai mėgstu baltą spalvą. Kine, literatūroje, teatre.
Tu klausei, kas man yra V.Kernagis. Jis buvo žmogus, kuriuo norisi sekti. Mes visada ką nors sekame. Pasakas arba žmones. Arba ir tą, ir tą... Galime sekti paskui vagį ir išmokti gerai vogti. Galime – paskui melagį ir išmokti gerai meluot. Galime sekti tinginį ir išmokti gerai tingėti. O kai sekame žmones, kuriuos atpažįstame kaip tikrus, nuoširdžius, išmintingus, ir patys tampame tikresni.
Toks mano kartai buvo M.Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, V.Kernagis. Paskui, kai atsidarė siena, atsirado Jonas Mekas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka–Niliūnas. Jie buvo žmonės, kurie yra tai, kas yra. Atsimenu tokį zen budistų pasakojimą apie mokytoją, kuris nieko nenorėjo mokyti – tik verkdavo, kai liūdna, ir juokdavosi, kai linksma.
To užteko. Jis buvo savimi. Šiais laikais labai svarbu mokėti būti tuo, kas esi. Neapsimesti niekuo kitu.
Spektaklio „Baltas sodininkas“ premjera – spalio 17, 18 dienomis Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, Mažojoje salėje.
Papildomi spektakliai Vilniuje – lapkričio 4 ir 14 dienomis.
Spalio 22, 23 dienomis spektaklis bus vaidinamas Klaipėdos „Kultūros fabrike“, o spalio 29 – Kauno nacionaliniame dramos teatre.
