Spalio 22-25 d. „Vilnius City Opera“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru dar kartą darys tai, kas neįmanoma – Vilniaus Kongresų rūmus pavers tikra operos scena Giuseppe Verdi „Trubadūrui“. Tai, ką šiandien jau atrodo įprasta girdėti, prieš 15 metų susitikusiam duetui atrodė kaip tikra utopija: Kongresų rūmų scena, opera, spektaklis... Pakeliui jie tapo artimais draugais tiek gyvenime, tiek kūryboje, nors iš pradžių atrodė, jog jų lauks ypač audringas kelias... Šį kartą apie tai atvirai ir nuoširdžiai pasakoja patys istorijos herojai pokalbyje, kuriame bando tilpti penkiolika bendros kūrybos metų.
Dalia Ibelhauptaitė: Gintarai, ką tu prisimeni iš mūsų pirmų susitikimų, kai mes pakliuvome į vieną kambarį?
Gintaras Rinkevičius: Pirmasis susitikimas buvo prieš „Kaukių balių“, gal net anksčiau. Dar prieš tai mes kalbėjome apie „Turandot“...
D.I.: Taip, mano vienintelis neįvykęs projektas! Prisimenu, sutikau tave Muzikos akademijos valgykloje, kažkokiame rūsyje ir tu buvau žiauriai rimtas. Aš jau tada labai norėjau dirbti su tavimi, nes labai daug buvau girdėjusi. Man atrodė, kad esi labai įdomus, tikrai turi „metalinį“ stuburą, todėl su tavimi bus saugu.
Tada labai bijojau grįžti statyti spektaklio į Lietuvą, nes girdėjau apie tai, kaip žmonės dirba mėnesių mėnesius, premjeros data neaiški, o po to ji iš viso neįvyksta. Man tai buvo tolygu košmarui. Aš dirbau pagal visiškai kitokius kontraktus! Tuo metu negalėjau dingti Lietuvoje kaip Bermudų trikampyje. Be to, iš skaudžios savo patirties bijojau dirigentų, kurie nesupranta teatro ir dramos.
G.R.: Taip... Atsimenu. Tai buvo Trakų festivalis, „Turandot“ – norimas pastatymas. Dar Vladimiras Prudnikovas ten buvo.
D.I.: O kaip aš ten atsiradau?
G.R.: Mus V.Prudnikovas supažindino. Jis su tavimi buvo dirbęs Anglijoje. Manėme tada, kad su Trakų festivaliu viskas pasiseks ir statysimw operą, bet vėliau parengėme tik koncertinį variantą. Aišku tada pokalbis buvo tik preliminarus, bet sužinojome, kad pinigų nėra ir nebus pakankamai visam pastatymui.
D.I.: Na, kur tau preliminarus? Tavo tuometis prodiuseris neminėjo, kad preliminarus... Aš jau ir Juozą Statkevičių buvau įtraukusi! Jau ir kostiumų idėją abu rutuliojome, buvome sugalvoję visus tiltus pakeliui į Trakų pilį degančiais raudonais kinų žibintais nukloti ir britų scenografą Ashley Martiną-Davisą prisikvietėme. Juozas atvažiavo pas mane į Londoną kūrybinių susitikimų, o aš turėjau tokio mažumo butuką, kad jam teko ant grindų po pianinu miegoti. Bet buvo labai smagu! Prisvaigome, prikūrėme tokių kostiumų... Pinigų neturėjome, o reikėjo britų scenografui įspūdį padaryti, kad sutiktų į Lietuvą važiuoti. Sukrapštėme kelis svarus ir nusipirkome vištą. Juozas iškepė taip, kaip net Michelino žvaigždučių šefas nebūtų iškepęs! Taip, tavo prodiuseris tąkart buvo itin nevykęs...
G.R.: Na, o paskui buvo „Kaukių balius“, tada jau labai gerai atsimenu, kaip sutikau tave Gedimino prospekte ir valgėme pyragaičius. Kalbėjome apie „Pajacus“ Kongresų rūmuose ir nuo to viskas prasidėjo kitu lygiu.
D.I.: O prieš tai su tavimi ir dar kokia pora šimtų žmonių Trakuose mėnesį kamavomės, kol ten operą pastatėme. (Juokiasi.) Niekada neužmiršiu vaizdo, kaip dešimtys vyrų stovi paežerėje ir svarsto, ar tokio dydžio dekoracijos, plukdomos keltu, pasieks kitą ežero krantą, ar gali nuskęsti! Ir tai vyksta savaitę iki premjeros!
G.R.: Tada jau buvo Gintautas Kėvišas...
D.I.: ...taip, jis mane įtikino grįžti, skyrė premjeros datą ir garantavo, kad įvyks. Aš patikėjau... Jis buvo pirmas mano sutiktas žmogus Lietuvoje, kuris įvykdė savo pažadą... Ir, žiūrėk, kuo viskas baigėsi! Mūsų tandemui jau 15 metų!
G.R.: Taip, taip. Iki tol atrodė, kad oficialiai mes lyg ir supažindinti, bet nesame pažįstami. Jau buvome pastatę „Kaukių balių“, bet buvo išlikęs formalumas režisierius – dirigentas, kiekvienas darėme savo darbus, mus pakvietė Vilniaus festivaliai, taigi bendradarbiavome...
D.I.: Koks buvo tavo įspūdis apie „Kaukių balių“ Trakuose? Sakai, kad turėjome savo daržus, darėme savo, bet juk tavasis buvo nemažai iškapstytas – norėjau, kad tu su visu orkestru būtum scenoje už solistų. Aš atsimenu, kad visiems kitiems tai atrodė pasibaisėtina, bet neatsiminčiau, kad būtum skundęsis.
G.R.: Taip, nesiskundžiau, bet buvo didelis diskomfortas... Tačiau man labai patiko, kaip tu dirbi, kiek savęs, kiek jėgų atiduodi, – visą save. Taip suplanuoji repeticijas ir skiri viskam tiek laiko, kad niekas nenueina veltui.
Prieš tai man buvo tekę dirbti su kitais režisieriais ir buvo momentų, kai sėdi, scenoje nieko nevyksta ir visi tiesiog laukia. Puikiai suprantu, kad taip galima dirbti dramos teatre, nors ir tai ne visur. Tikiu, jog Vakaruose laikas sceninėms repeticijoms režisierių yra labai vertinamas ir vadyba bei prodiuseriai juos stato į tam tikrus rėmus, kad viskas įvyktų per trumpiausią įmanomą laiką.
Lietuvoje ir Latvijoje, kiek man teko patirti, choras, solistai ir dirigentas yra sėdėję, kai režisierius neduoda jokios pertraukos, ir tiesiog laukę, kol jis sugalvos, kaip suvaidinti vieną ar kitą sceną. Tu tokių dalykų sau niekada neleidai ir tai man buvo maloni staigmena.
O grįžtant prie orkestro sėdėjimo scenoje už solistų... Nieko nesakydamas apie savo diskomfortą tuomet įsitikinau, kad tie 250 operos raidos metų ištobulino tam tikrą sistemą... Kaip viskas turi būti, kad būtų geriausias ansamblio efektas. Yra buvę visokių eksperimentų, vienas jų tavo buvo įgyvendintas „Kaukių baliuje“.
D.I.: O aš maniau, kad jums kaip tik pasisekė, nes visą paskutinę repeticijų savaitę lijo baisingas lietus, – nuo drėgmės sproginėjo garso kolonėlės, aš sėdėjau priešais sceną šlaput šlaputėlė, o jūs buvote visai sausi. (Juokiasi.)
Tuomet didesnė problema buvo Juozo kostiumai finalinei scenai... Ar prisimeni, kokio dydžio jie buvo? Ir kaip per duris žmonės su jais į sceną netilpo? Visiškai! O kaip atrodė choristų, vilkinčių tuos nesuprantamus „neaišku ką“, veidai, kai jie suvokė, jog nėra jokio būdo jiems atsidurti scenoje… Tu diriguoji jų temą, o jie desperatiškai bando prasigrūsti pro tas mažytes duris… Kas tuomet „Kaukių baliuje“ tau buvo sudėtingiausia?
G.R.: Vis dėlto, matyt, įgarsinimas. Buvo labai sunku... Nežinojau, koks efektas publikos pusėje, kaip viskas skamba... O kito diskomforto nebuvo, nes tu, kaip režisierius, irgi skiriesi iš kitų – tavo koncepcijos, sumanymai niekada neatsisuka kategoriškai prieš muziką. Gali būti moderniau ir ne taip moderniai, bet niekuomet nieko nestatysi ant galvos, nebus visiškai nelogiška, o tai mane, kaip muzikantą, kartais galėtų nervinti. Manau, tai yra vienas aspektų, kodėl mes taip ilgai dirbame kartu.
D.I.: Taip, nors iš pradžių atrodė, kad mūsų lauks labai audringas kelias... Baigėsi „Kaukių balius“, prisimenu, norėjome ką nors daryti, bet galimybės nebuvo. Tuomet tu ir suviliojai mane tais pyragėliais Gedimino prospekte, kai įsijautęs pasakojai apie „Pajacus“.
Manau, kad tada ir radosi tai, kas pavirto mūsų veikla Kongresuose, nors turėjo praeiti dar 4 metai, kol 2006-aisiais pastatėme „Bohemą“. Kaip tau kilo mintis apie „Pajacus“?
G.R.: Iki tol Kongresuose nieko nebuvome statę su dekoracijomis. Viską įsivaizdavau kukliai, juk mes, kaip simfoninis orkestras, pinigų spektakliui neturėjome. Tuo pat metu nenorėjau, kad viskas apsiribotų tik koncertiniu atlikimu. Tada tikrai nežinojau, ką tu pasakysi... Gal tavo honoraras mums bus neįkandamas... Bet tu mielai sutikai ir ėmeisi viso darbo su dideliu entuziazmu. Kaip vėliau sužinojau, tu visus darbus darai tik iš entuziazmo, ne už pinigus. Matyt, Lietuvoje tik taip daryti ir reikia.
Lietuvoje tokių tikrų gerbėjų, klasikinio meno mylėtojų, kurie sėdėtų aukštuose postuose ir nebijotų jų prarasti dėl savo įsitikinimų, nėra... Tai – kita didelė problema. Bėda, kad labai daug valdininkų sėdi apimti baimės. Iš kur ji radosi, manau, daug kas žino, bet kai žmogus bijo, jis nėra laisvas, o kai nėra laisvas, žengdamas kai kuriuos žingsnius visuomet galvoja: kas man iš to? Ar mane kritikuos? Jie gali būti 100 procentų teisūs, norėti visko geriausio kultūros sferai, bet tai žmonės, kurie negali nebijoti kitų nuomonės ir įtakos. Tokių, kuriems tai būtų nesvarbu, kurie turėtų drąsos, mūsų šalyje iki šiol nėra ir tai yra mūsų mažos valstybės bėda. Jei tik atsirastų nebijančių žmonių ir jų būtų daugiau aukštesniuose sluoksniuose, manau, ir mūsų, ir visos šalies likimas būtų kitoks.
Bet čia didesnės bėdos. Su tuo susiję ir tai, kad pas mus nebėra kriterijų. Ar kriterijus yra televizija? Ar kultūros taryba? Kas yra kriterijus?
D.I.: Ar todėl mes šiandien už save ir savo idėjas kovojame lygiai taip pat, kaip prieš 15 metų?
G.R.: Manau, taip. Net jei turėtume išsikovoję stabilias pozicijas, vis tiek reiktų kovoti toliau... Tada būtų kitos pakopos.
D.I.: Ar ir tu jauti, kad mūsų kokybė kyla, veikla didėja, bet tupinėjame vietoje, nes negalime išsimušti iš šitos formos, kuri kaip tramdomieji marškiniai laiko surišę rankas už nugaros? Turime daug spektaklių, o galime išnaudoti tik 50 proc. savo potencialo, neturime galimybės padaryti tai, ką iš tikrųjų galime? Esame lyg su išaugtais batais, kurie, kaip kinų mergaičių pėdoms, mums neleidžia augti toliau?
G.R.: Žinoma, kad jaučiu. Ir ne vien dėl „bohemiečių“ ar „Vilnius City Opera“... Žinoma, mes pajudėjome, nesame tame pačiame lygyje: sukurta daug spektaklių, daug padaryta, sulaukiame publikos dėmesio, bet didžiuoju masteliu tai nėra tai, kas turėjo per tą laiką įvykti.
D.I.: Pasaulyje dažnai bendradarbiauja režisierius ir scenografas, kostiumų ar šviesos dailininkas, bet režisierius ir dirigentas – retai išgirsi. Ar galėtum išvardyti kitų pavyzdžių?
G.R.: Neturiu jokių kitų pavyzdžių, tai tiesiog tavo charakteris – gerąja prasme stabilus, o galbūt ir tas faktas, kad aš tavęs per tą laiką nenuvyliau ir menine prasme, ir žmogiškąja. Mes nesusipykome trenkdami durimis dėl kostiumų ar mizanscenų.
Aš nesu labai kategoriškas režisieriui. Vis tiek nei tu man pasakysi, kad reikia greičiau mojuoti, nei aš tau, kad reikia lėčiau režisuoti. Tai – skirtingos kategorijos. Ne visada su tavimi sutinku, tačiau svarbiau tai, kad sutinku su daugeliu dalykų, nes labai retai kada galiu pasakyti, kad mūsų interpretacijos tikrai nesutampa. Gal būna momentų, kai tai pajaučiu ar net publika keistai suūžia, bet ir tu esi įsitikinusi savo teisumu ir tos scenos nepakeisi.
D.I.: Bet mūsų požiūris iš esmės sutampa. Man visada labai imponavo tai, kad tu supranti dramą, pats esi lyg muzikinis režisierius. Tu nediriguoji natų, tu diriguoji tai, ką matai scenoje! Režisieriui tai – neįkainojama dovana!
G.R.: Teatras ir tai, kad mes su LVSO Kongresuose statome operas, man labai svarbu. Jei to atsisakytume, būtų lyg vienos kojos nukirtimas, nes yra koncertinė ir yra teatrinė veikla. Aš, kaip muzikantas, dirigentas, turiu savo gastrolių, bet čia su savo mylimu kolektyvu mes stovime ant dviejų menine prasme rimtų kojų ir jei kas nors to nesupranta – tegu. Man tai yra dvi vienodai svarbios veiklos sferos ir, kol įmanoma, stengiuosi tai išlaikyti, nors ikrai sunku. O tau pastatyti operą yra dar sunkiau.
D.I.: Žinai, jei ne tu, nebūčiau tiek atlaikius! Režisūra yra viena, bet kai reikia mus prodiusuoti, pačiai susirinkti finansus, po to reklamuoti tai, ką darome, ir dar bilietus parduoti... Kartais stebiuosi, kaip po devynerių metų baterija dar neišseko visiškai. (Juokiasi.)
G.R.: Mes visada turėjome tą bendrystę ir labai saugome vienas kitą ir idėją, į kurią įdėta tiek darbo. Sunkiau buvo ir vis dar yra kovoti prieš išorinį spaudimą – juk mus nuolatos ir gana agresyviai atakavo ir vis dar atakuoja kultūrinis biurokratinis aparatas. Mus arba nori išdraskyti iš vidaus, arba ima ignoruoti, apeiti.
D.I.: Tai vyksta jau seniai, nuo pirmos dienos, kai tapo aišku, kad „bohemiečių“ operos nebus vienkartinis projektas. Iš šono žiūrint, viskas labai gražu, sulaukiame daug pagyrimo žodžių, o tikrovė visai kitokia... Nuolat gyvename ant finansinės ribos, už kurios yra tik bedugnė.
G.R.: Tu iš nieko sukūrei labai dideles profesines pilis tiesiog ore ir, matyt, tai įrodė, kad viskas įmanoma, o kai kam tai nepatinka.
D.I.: Reikėjo didelės kantrybės ir vidinių jėgų nereaguoti į tas išoriškai sukurtas bėdas ir visada laikytis numatytos krypties: tik į priekį! Kitaip būtume nuskendę. Neaišku, kodėl mus atakavo. Gal todėl, kad esame kažkam neparankūs? Mūsų darbai, mūsų solistų profesionalumas pakėlė kokybės kartelę į tam tikrą lygį... Gal todėl, kad mūsų nugaros nėra labai lanksčios ir nemokame meluoti? Viena svarbiausių mūsų savybių – visiškai nemokame meluoti. Gintaras to iš viso nesugeba, o aš esu per bloga aktorė.
G.R.: Kaip manai, ką tokia partnerystė mums abiem, kaip savo profesijų atstovams, suteikia? Nes aš jaučiuosi taip, kad turiu dirbti dvigubai geriau, tai – dviguba atsakomybė.
D.I.: Man ši 15 metų partnerystė suteikė galimybę giliau pažvelgti į muzikos kūrinius, atvėrė didelę interpretacijos laisvę nesibaiminant, kad mano mintys ir jausmai nepasieks žiūrovo. Per tiek laiko atsiranda absoliutus tikėjimas, kad esi pačiose geriausiose rankose.
Žinai, iki šiol, kai tu ateini ir diriguoji pirmą orkestrinę repeticiją scenoje, aš tyliai verkiu... Tu nematai, nes aš sėdžiu užtemdytoje salėje, žiūriu, kaip tu diriguoji mūsų operas, ir negaliu atsistebėti, iš kur turi tiek jėgos, gaivališkumo ir poezijos. Tu darai mano darbą geresnį. Tave dievina solistai. Dievina! Nes jiems su tavimi scenoje lengva dirbti. Tokios profesinės gelmės niekada nepasieksi su žmogumi dirbdamas mėnesį ar du.
O kaip tu sakytum, kuris mūsų kuriuo dažniau pasinaudoja? Kas nusveria svarstykles?
G.R.: Čia ir diskutuoti neverta! Tiktai tu! Bet tokia pastarųjų dešimtmečių operos tendencija, kai čia dirbti atėjo teatro režisieriai. Jūs visada laimite! (Juokiasi.)
Tu labai užsispyrusi, jeigu ką sugalvojai, tavęs jau neperkalbėsi. Nors būna taip, kad man net nereikia tavęs be reikalo įtikinėti: pati pamatai, kad scenoje kažkas ne taip, ir pakeiti. Tada aš ir laimiu. (Juokiasi.)
D.I.: Per tuos 15 metų įgijai gerokai daugiau humoro jausmo! Arba jis visada buvo ir lėtai skleidėsi?
G.R.: O tu labiau subrendai, atsirado daugiau svorio...
D.I.: ....palauk! Bet visi kaip tik sako, kad dabar labai sublogau! (Juokiasi.)
G.R.: Žinai, man visada trūksta laiko ateiti į režisūrines repeticijas, pabūti, pamatyti visas detales, išgirsti, ką galvoja Dalia ir ką ruošia solistai. Būtų didžiulė prabanga, jei galėčiau dalyvauti visame repeticijų procese.
D.I.: O man atrodo, kad labiausiai mums laiko trūksta kūrybiniams pokalbiams. Kaip šaunu būdavo, kai aš neprodiusuodavau ir kai neturėjome tiek organizacinės ir finansinės atsakomybės. Kai neslėgė nesibaigiančių bėdų krūva. Praleisdavom ištisus vakarus studijuodami kūrinį, kurį statysime. Žiūrėdami į natas kartu klausydavomės ir aptardavom kiekvieną sceną, – nerealūs laikai buvo! Diskutuodavome apie personažus. Nepamenu, ar skaitydavome dialogus, tačiau bent jau pasakodavome vienas kitam visas muzikines ir dramines detales iš anksto, dar prieš kelis mėnesius iki pasimatymo su solistais. Darbų daugėjo ir laiko tiems kūrybiniams vakarams liko vis mažiau... Bet tai mano kaltė – kol surenku pinigus, kol reklamas sužiūriu, bilietus parduodu...
G.R.: ...ir mūsų kelionės kaltos.
D.I.: O ar mes esame ką nors baisaus vienas kitam pasakę?
G.R.: Tikrai ne. Niekada. Nieko panašaus. Tu kartais verki, bet tikrai ne dėl to.
D.I.: Tai aš dažnai verkiu iš susijaudinimo arba nevilties, bet tai su tavimi neturi nieko bendra – tai dėl mūsų padėties. Žinai, man visada buvo beprotiškai svarbus mūsų lojalumas. Visada, nuo pirmų dienų. Pirmojo smūgio Lietuvos operoje sulaukiau jau kitą dieną po „Kaukių baliaus“ Trakuose. Man paskambino tuometis LNOBT vadovas ir tiesiai pasakė: jeigu noriu, kad šis spektaklis būtų LNOBT repertuare, turiu atsisakyti G.Rinkevičiaus, bus paskirtas kitas dirigentas, jau net ir pavardę nurodė!
Mane ištiko šokas. Kas galėjo pagalvoti!!! Mano nuostata tokia: jei jau išeini su kuo nors į mūšį, tai grįžti atgal tik kartu – gyvi ar mirę. O čia... Aišku, aš pasakiau, kad tuomet mano spektaklio LNOBT niekada nebus. Negalėjau patikėti tuo, kaip buvo nekenčiamas geriausias Lietuvos dirigentas! Jam net nebuvo vietos nacionalinėje operoje? Tu man tada dar sakei, kad gal nereikia aukoti spektaklio, bet aš kitaip negalėjau.... Ir žinau, kiek nuo tada tu paaukojai dėl manęs, kiek praradai galimybių, kiek šansų... Bet man gera, kad mes galime vienas kitam į akis visada žiūrėti visiškai atvirai.
G.R.: Tu visada siūlai labai įdomų repertuarą. Tikrai labai gerus kūrinius, todėl čia niekada nebūna nei ginčų, nei diskusijų. Visi mūsų kūriniai buvo išskirtinai įdomūs. Didžiausias iššūkis man buvo „Svynis Todas“. Dėl jo gal truputį ir priešinausi, bet ne todėl, kad kūrinys prastas, – tiesiog žanras buvo visiškai kitas, tad reikėjo laiko įsigilinti ir priprasti.
Po 15 metų darbo kartu, žinoma, yra saugu, nes beveik skaitai kito mintis. Vis dėlto tu mane vis dar nustebini, kad ir su „Pelėjumi ir Melisanda“.
D.I.: Kokie gali būti ginčai, jei kūrinius visada siūlau iš mūsų ilgojo mylimiausiųjų sąrašo, kurį esame sudarę. Ten dar liko daugiau kaip 30 kūrinių... Bijau, kad reikia paskubėti, nes po to, žinai... teks dar tau su manimi ir kitame gyvenime užstrigti! (Juokiasi.)
G.R.: Dabar daug kas svarsto: ar tai nuo pat pradžių buvo planuota – sukurti naują operos teatrą. Jau legendinė tapo istorija, kai sakiau, kad „Bohemos“ bus trys, o Dalia – šešios. Žvelgiant atgal aišku, kad nesitikėjome tokių rezultatų, negalėjome net svajoti, kad tiek solistų išplauks į plačiausius Europos operos vandenis, kad iš visos mūsų veiklos išaugs naujas operos teatras. Teatrai neatsiranda nei kas metus, nei kas dešimtmetį. Mes tiesiog labai daug dirbome. Žengėme žingsnį po žingsnio.
Matyt, dviejų tokių stiprių kaip mūsų energijų sąjunga ir atneša dvigubai didesnius rezultatus. Todėl ir galėjome įgyvendinti tai, ko negalėjo kiti.
D.I.: Svarbiausia, kad mes ne naikiname vienas kitą, o papildome. Jeigu aš kokių savybių ar talentų neturiu, tai Gintaras tikrai turi. Gal abu neturime vienintelio talento – piešti, bet čia juk mūsų maestro Juozas yra!
Ar sunku dviem lyderiams būti kartu? Nemeluosiu. Sunku. Bet kai supranti, kad prasmingiausia yra kartu žiūrėti viena kryptimi, tuomet iš tiesų pasidaro gera būti kartu.
G.R.: Aš iš tavęs išmokau dėmesio kiekvienai detalei, preciziškumo.
D.I.: O aš iš tavęs – ištvermės, jėgos nepasiduoti.
Žinai, ko mūsų visi labai norėtų paklausti? Ko mes tikimės ateityje ir apie ką svajojame?
G.R.: Pirmiausia svajojame turėti didelę koncertų salę savo veiklai – tiek operoms, tiek koncertams...
D.I.: ... dar svajojame spėti įgyvendinti tą ilgąjį dar nepastatytų operų sąrašą! Kad mūsų solistai vis grįžtų. Kad ateitų laikas, kai nebereikės tiek kovoti. Kad pagaliau galėtume tik kurti.
