Nepaisant kai kurių akivaizdžių muzikos bendrumų su kitais dviem – Steve‘u Reichu ir Philipu Glassu – ar net dar labiau su akademinėje scenoje ir koncertiniame gyvenime kur kas rečiau girdimu bei matomu bendraamžiu La Monte Youngu, T.Riley‘io kūryba pasižymi tik jam vienam būdingomis, unikaliomis savybėmis. Būtent jo muzikos savitumas pilnai atsiskleidė spalio 13-osios koncerte sostinės Kongresų rūmuose, kuriame, be paties kompozitoriaus, dalyvavo jo sūnus gitaristas Gyanas Riley ir švedų gitaristų Davido Hanssono ir Thomaso Hansy duetas „The Gothenburg Combo“.
Neįprasta atlikėjų sudėtis nė kiek nesutrukdė atsiskleisti individualiosioms T.Riley muzikos savybėms: keletas kūrinių naujai sudėčiai buvo pritaikyti paties kompozitorius, o antologinio „In C“ (1964) netikėtą ir labai sėkmingą versiją 27-ioms akustinėms gitaroms pateikė „The Gothenburg Combo“.
Puiku, kad didžioji koncerto dalis buvo pagrįsta paties T.Riley‘io muzikavimu: taip vilniečiai turėjo pirmąją progą pajusti ir įsitikinti, koks įtaigus šio kompozitoriaus grojimo fortepijonu, sintezatoriais, melodika bei dainavimo (!) stilius, apie kurį dauguma savąjį įspūdį buvo susidarę tik iš įrašų. O patyrimas, turiu pripažinti, buvo nepaprastas!
Savita ir nepakartojama – visiškai nebijau šių nuvalkiotų ir tarsi nedaug tesakančių žodžių – T.Riley‘io muzika apjungia keletą įtakų tik jam vienam prieinamu ir unikaliu būdu: kartojamos tonalios figūros panyra į džiazo ir indų klasikinės muzikos mišinį, epizodiškai gaudžiantys „drone‘a“ i vėl pereina į gyvybingas ir individualias bei atpažįstamas T.Riley‘io minimalistines figūras. Tai muzika, kupina paslapties ir netikėtumo, o kartu itin subtilaus, išradingo skambesio: koncerto metu galėjome gėrėtis puikiu ir subalansuotu tiek muzikavimu, tiek įgarsinimu.
Koncertą T.Riley pradėjo, atrodytų, visiškai atsipalaidavęs ir net kiek dvejodamas, kokiu pavidalu jis paskambins fortepijonu pirmąjį programos kūrinį „Simply M“. Tačiau praėjus vos minutei kitai, publika jau buvo prikaustyta taip gerai pažįstamo ypatingo Riley‘io muzikos ir atlikimo braižo. Tiesiog hipnotizavo kompozitoriaus puikiai išstudijuotas ir įsisavintas šiaurės Indijos „ kirana“ dainavimo stilius, kurį jis ištobulino mokydamasis, o vėliau kartu koncertuodamas su šio stiliaus meistru Panditu Pran Nathu. Kituose pirmosios dalies kūriniuose prie kompozitoriaus prisijungė jo sūnus Gyanas, solo gitara paskambinęs ne tik tėvo jam sukurtą naujausiąją kompoziciją, bet ir savo kūrinį „Irican“.
Antrąją koncerto dalį pradėjęs „The Gothenburg Combo“ labiausiai pribloškė pagroję net ir daugelį versijų įvairioms sudėtims girdėjusius chrestomatinį pulsuojančio tonalaus minimalizmo šedevrą „In C“. 25 gitarų įraše atsisakę natos C pulso partijos, jie virtuoziškai ir subtiliai pynė dvi gyvai atliekamas gitarų partijas.
Išgirdus tokį skambinimą, buvo galima suvokti ypatingą kompozicijos „In C“ reikšmę tiek istorinėje perspektyvoje, tiek gyvoje dabartyje. Kompozicija, kurios įprasta vidutinė atlikimo trukmė įprastai svyruoja nuo 45 minučių iki pusantros valandos, atlaikė tiek laiko išbandymą, tiek daugybės kitų, po jos sukurtų reikšmingų kūrinių „spaudimą“ ir su kiekvienu atlikimu, rodos, tik patvirtina savo fenomenalią muzikinę reikšmę bei įtaigą. „The Gothenburg Combo“ kūrinį atliko nepaprastai įkvėptai ir azartiškai, todėl beveik pusvalandis praėjo nepastebimai. Duetas atidavė pagarbą Kalifornijai – T.Riley‘io gimtinei – savo žavių minimalistinių pulsacijų kupinu 2014 metų kūriniu „Highway One“.
Koncertą baigė visi muzikai kartu, atlikę 1980 metais Kronos kvartetui parašyto T. Riley‘io kūrinio „Sunrise of the Planetary Dream Collector“ („Kosminio sapnų kolektoriaus saulėlydis“) naują versiją fortepijonui, dviem akustinėms ir vienai elektrinei gitaroms. Kūrinys net nebuvo lengvai atpažįstamas – tiek naujai ir šviežiai kompozitorius į jį sugebėjo perkurti.
T.Riley‘io autorinis koncertas, pristatęs kompozitorių jo unikaliame atlikėjo amplua, buvo geriausia, ką galėjome patirti festivalio „Gaida“ introdukcijoje. Festivalio kartelė užkelta itin aukštai. Reikia tikėtis, kad panašaus stiprumo muzikinių įspūdžių šių metų jubiliejinėje 25-ojoje „Gaidoje“ patirsime ir daugiau.
***
Įspūdingi ir net transcendentiniai muzikos viražai – taip galima būtų apibūdinti festivalio pradžios simfoninį koncertą, kuriame pasirodys šių dienų fortepijono muzikos žvaigždė, japonų pianistė Noriko Kawai. Ji atliks specialiai jai sukurtą vieno žymiausių šiandienos britų kompozitorių James’o Dillono koncertą fortepijonui ir orkestrui „Andromeda“.
Koncerte taip pat skambės pasaulinės lietuvių autorių kūrinių premjeros – Onutės Narbutaitės „kein gestern, kein morgen“ (solistai Jovita Vaškevičiūtė, Tomas Pavilionis) ir Mariaus Baranausko „Palaiminimai“ bei festivalio kviestinio kompozitoriaus, vieno ryškiausių šiandienos Italijos kūrėjų Francesco Filidei opusas dideliam simfoniniam orkestrui „Fiori di Fiori“. Prie dirigento pulto stos Niujorke gyvenantis bei su geriausiais Europos orkestrais koncertuojantis Christopher Lyndon-Gee (Italija-Australija).
25-ojo tarptautinio aktualios muzikos festivalio „Gaidos“ atidarymo koncertas – spalio 23 d. Nacionalinėje filharmonijoje.
