Reikia pasakyti, jog aktualios muzikos festivalis „Gaida“ mažiausiai piktnaudžiauja minėtais reklaminiais persūdymais, nes, būdamas ryškiausias ir didžiausias šiuolaikinės muzikos forumas Lietuvoje (o ir plačiau), išties suburia pasaulinio lygio menininkus.
Festivalio dėka po Vilnių yra vaikščioję tokios moderniosios muzikos asmenybės kaip Philipas Glassas, Terry Riley (šiųmetės „Gaidos“ puošmena), Steve’as Reichas, Krzysztofas Pendereckis ir kiti.
Festivalio publiką, kurioje, džiugu, kasmet vis daugėja jaunimo, taip pat mažiausiai domina atlikėjų ar kompozitorių „išmieros“. Ją domina kūrėjų ir atlikėjų savitumas, ieškojimai, naujausios pasaulio šiuolaikinės akademinės muzikos tendencijos, kurios, beje, ne visada būna vertingos, bet tai jau kitas klausimas. Tai pliuralizmu ir intelektualumu pasižymintis festivalis, o šį bruožą dar kartą patvirtino atidarymo koncertas spalio 23 dieną Nacionalinėje filharmonijoje.
Lietuvių kompozitoriai čia tradiciškai pateikia pasaulines premjeras. Nauji Onutės Narbutaitės kūriniai – visuomet svarbus įvykis. Pastarasis stambiausias jos darbas – opera „Kornetas“ kaip tik buvo pernykštės „Gaidos“ akcentas ir tapo tikra Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro puošmena (taip pat įvertintas kaip geriausias metų kūrinys).
Šį kartą kompozitorė pateikė savotišką operos kvintesenciją – dirigento Christopherio Lyndon-Gee pasiūlymu koncertiniam atlikimui adaptuotą fragmentą „kein gestern, kein morgen“ („jokio vakar, jokio rytoj“), grįstą antrojo veiksmo scenomis.
Karo kontekste įsižiebiantį Korneto ir Grafienės meilės jausmą perteikė tie patys solistai, kaip ir operoje: tenoras Tomas Pavilionis ir mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė. O.Narbutaitės muzikos bruožas – kartu koreliuojantys jautrumas ir disciplina, istorijos ir dabarties „kadrų“ blyksniai, laiko neapibrėžtumo jausmas, „jokio vakar, jokio rytoj; nes laikas yra sutrupėjęs“ (Reiner Maria Rilke).
Jautėsi, jog solistai yra pakankamai perpratę O.Narbutaitės muzikos dvasią. Tačiau be vaidybos, be įsimintinos operos scenografijos, vaizdo projekcijų (kas operoje nuo muzikos nukreipė nemažą dalį dėmesio) – ir atlikėjai, ir pati muzika tarsi stojo pirminiu, „nuogu“ savo pavidalu, suskambo visiškai naujai, išgrynino menkiausius niuansus, kurių solistų dainavime šįkart pasigedau.
Kūrinio atlikimo kokybės garantu tapo C.Lyndon-Gee vedamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, beje, šiam vakarui papildytas ir kitų orkestrų muzikantais. Paradoksas, tarsi ir nepateikusi visiškai naujo kūrinio premjeros, O.Narbutaitė vėl sugebėjo sužavėti estetine švara, idealia forma, faktūros, tembrų polifonija, šviežiu poetinio teksto įprasminimu.
Kita lietuviška premjera – Mariaus Baranausko „Palaiminimai“ (inspiruoti Šventojo Rašto) siekė panardinti klausytoją į savotišką meditaciją, tam tikrą sakralinę būseną. Tai pavyko tik iš dalies. Išradingas sonorizmas, dinaminės bangos, tarp jų kontrastingai suskambėjęs melodingas medinių pučiamųjų epizodas – įsimintini kūrinio bruožai, bylojantys apie autoriaus meistriškumą ir ištikimybę savam braižui. Tačiau bendra kūrinio nuotaika labiau lenkė nusnausti nei skatino sekti vyksmą ar medituoti. Galbūt ir dirigentas, ir orkestras šįkart tiesiog nespėjo įsigilinti į kompozitoriaus idėjas?
Tuo tarpu panašia sonoristika ir tembrų efektais pasinaudojęs kitas autorius sugebėjo sužadinti poreikį sekti jo muzikos plėtotę, atrasti joje netikėtų reikšmių. Kviestinis festivalio kompozitorius italas Francesco Filidei, prie visa kita studijavęs dar ir žymiajame IRCAM‘e (Muzikos ir akustikos tyrimų centras Paryžiuje), garsėja „sonphénomène“ (garso fenomeno) žanro ieškojimais, stebina muzikinių įvaizdžių paradoksais.
Ir nors kūrinyje dideliam simfoniniam orkestrui „Fiori di Fiori“ („Gėlių gėlės“) neišgirdome kažkokių drastiškų modernybių, jo muzika žavėjo elegancija, gan paprastais garso efektais (strykų mostai ore, vėjo švilpimas išgaunamas sukant plastmasines žarnas, paukščių čiulbesys ir t. t.), spalvinėmis tembrų dėmėmis, ritmų bei dinamikos polifonija.
Visa tai įgavo darnią arkos formą ir buvo supinta į pasmingą visumą, kurioje labiausiai išskirčiau užuominas į istorinį kontekstą, nuvedantį iki XVII amžiaus pradžios Girolamo Frescobaldi „Fiori musicali“ (įterpiami stilizuoti fragmentai), Romos bažnyčių varpų, vargonų skambesio ar netikėtai išnyrančios „Commedia del arte“ bufonados.
Beje, giminingą braižą pastaruoju metu puoselėja ir mūsų kompozitorius Algirdas Martinaitis („Trijų m’art komedijų sezonas“, muzika teatrui). Orkestras kūrinį grojo itin entuziastingai, o publika jį sutiko šilčiausiai iš visų.
Koncerto pabaigoje pasirodė pagrindinė viešnia – pianistė Noriko Kawai, ypač aukštai vertinama už XX ir XXI amžių muzikos interpretacijas. Ji atvyko su mūsų orkestru pagroti šiuo metu populiaraus škotų kompozitoriaus James’o Dillono koncertą fortepijonui ir orkestrui „Andromeda“, sukurtą specialiai šiai pianistei.
Kūrinį ji vienintelė atlieka jau 10 metų (su įvairiais Europos orkestrais), todėl kompozitorius susitikime prieš koncertą visai nejuokaudamas pasakė: „Tai jau jos kūrinys. Noriko intelektuali atlikėja ir šią muziką ji labai praturtina“.
Kompozitoriaus žodžiais, „Andromeda“ yra tarsi nuoroda į Skriabino „Prometėją“, o sąsajos su Andromedos mitu tėra kaleidoskopiško teatro alegorija.
Kūrinys prasidėjo neaiškiu chaosu. Vėliau iš jo išniro džiazo improvizaciją primenanti fortepijono partija, kurios pobūdis ilgainiui kito, ji tapo gan griežtai struktūrizuota, aštri. Iškart pasijuto pianistės precizika, tikslumas, absoliutus muzikinės medžiagos suvaldymas. Kaip jai tai pavyko – taip ir liks mįslė, nes kūrinys sukėlė priešingą efektą.
Faktūros sluoksnių slinktys, tembrinės dėmės, neslūgstantis dinamikos intensyvumas ir daugybė jau pasimiršusių efektų – viskas virė viename katile, eklektiškai, netgi padrikai, tarsi patvirtindami, jog kompozitoriaus sumanymus lemia nenusakoma skirtingų muzikinių įtakų gausa, kurioje jis jau rimtai pasiklydo.
Per visą kūrinį taip ir nesupratau, ką girdėjau, nepaisant tiesiog titaniškų orkestro ir dirigento pastangų. Galbūt todėl Dillonas teigė nemėgstąs kai jo klausia apie stilių ar kūrybos metodus. Čia jų, matyt, tiesiog nėra.
Prieštaringai pasibaigęs pirmasis festivalio „Gaida“ koncertas tik dar labiau sužadino smalsumą pasidairyti po dabarties muzikos kelius ir klystkelius. Tokią galimybę festivalis ir suteikia, kaskart pasiūlydamas originalių autorių ir atlikėjų.
* * *
Šiandien, spalio 24 d., Šiuolaikinio meno centre vyks du koncertai 18 val. ir 20 val., o prieš pirmąjį koncertą 17 val. ŠMC skaitykloje – susitikimas su kompozitoriumi Francesco Filidei (Italija) – kviestiniu šių metų „Gaidos“. Įėjimas į susitikimą laisvas.
18 val. bene seniausias ir vienas geriausių Prancūzijos šiuolaikinės muzikos ansamblių „2E2M“ pristatys skirtingų kartų muzikos asmenybes – greta F. Filidei kūrinių, pripildytų ne tik išradingais ar net aistringais skambesiais, bet ir pašėlusiu humoru, skambės žymus prancūzų kompozitorius Michaël Lévinas, kurio šaknys tiesiogiai susijusios su Lietuva.
20 val. ŠMC pasirodys šiandieninės Italijos muzikinis atradimas – ansamblis „Repertorio Zero“, neseniai pelnęs Venecijos bienalės Sidabrinį liūtą. Skambės iškilaus italų kūrėjo, vos 41 metų sulaukusio Fausto Romitelli ciklas „Professor Bad Trip“, įkvėptas psichodelinio roko ir haliucinogeninių skambesių. Taip pat skambės ryškių naujosios kartos italų kompozitorių Riccardo Nova ir Giovanni Verrando opusai. Ypatingas vaidmuo šiame koncerte tenka gyvo garso ir elektronikos sąveikai bei publiką į garsines gelmes panardinančiai erdvinio garso sistemai.
