Pirmojo koncerto metu visi kūriniai buvo atliekami apsupančio garso (angl. surround) principu, klausytojui leidžiančiu išgirsti kūrinį „iš vidaus“. Tačiau kūrinių klausėmės sėdėdami, tad sferinio komponavimo galimybės liko iki galo neišnaudotos – kompozicijas girdėjome tik iš tam tikro taško, užuot pajautę garso erdvės struktūras.
Koncertas prasidėjo Egidijos Medekšaitės kūrinio „Akasha“ premjera. Kompozitorė, 2007 m. baigusi Ryčio Mažulio klasę LMTA, akustinį skambesį dažnai derina su elektronika ir griežtai organizuoja visus kūrinio parametrus. Anot autorės, kūrinį „Akasha“ „sudaro laipsniškai kintantys, tarpusavy susipynę objektai, paremti konkrečiais elementais“. Nors labai subtiliai atliekama, meditatyvi, skambesiu ambient žanrui artima kūrinio pradžia buvo savita ir įdomi, autorės minimas tarpusavyje susijusių objektų kitimas atrodė nepakankamai išplėtotas ar nepakankamai ryškiai pateiktas, todėl kompozicijai trūko dinamikos, laipsniško ėjimo kulminacijos link.
„Siekiau sukurti septynis savarankiškus tembrus, kurie kyla iš tos pačios triukšmingos medžiagos ir vėliau transformuojami į monolitinį garsovaizdį“, – rašė kompozitorė. Tačiau kūrinio pabaiga nuskambėjo staiga, autorės minimos transformacijos visavertiškai taip ir nepajutus.
Po E.Medekšaitės kūrinio skambėjęs Davido Lango „Pierced“ (2007 m.) perkėlė į visai kitokios muzikos pasaulį. D.Langas – postminimalistas, vienas žymaus Niujorko ansamblio ir to paties pavadinimo kasmetinio festivalio „Bang on a Can“ įkūrėjų, apdovanotas Pulitzerio premija. Rašydamas „Pierced“ D.Langas siekė sukurti tarsi audinys pralaidžią sieną, skiriančią solistus ir ansamblį. Nors pats kompozitorius kūrinio pavadinimo nepaaiškina, jį būtų galima interpretuoti kaip šios sienos įplyšimą garsams ir melodijoms judant iš vienos jos pusės į kitą: angl. „pierced“ – pradurtas, pervertas. Kūrinys pasižymi D.Langui būdingomis laužytomis ritminėmis pulsacijomis, išradingu jų sluoksniavimu, sudarančiu pagrindinę varomąją muzikos jėgą.
Veržlus, nuolat besikeičiančio ritmo D.Lango kūrinys stipriai kontrastavo su Ričardo Kabelio „Bolé LT“ premjera. Minimalistinė, griežtai struktūruota R.Kabelio muzika yra išties unikali – kažin ar būtų galima jį palyginti su kokiu nors kitu lietuvių kompozitoriumi, nors savo estetika jis artimas R.Mažuliui ar Justei Janulytei. Kompozitorius meistriškai rašo asketiškas kompozicijas, kurių metu laikas tarytum sustoja, o gal kaip tik ištįsta į begalybę – laiką suvokiame per judėjimą ir pokyčius erdvėje, o R.Kabelio muzika yra statiška, pokyčiai joje vyksta labai lėtai arba vos pastebimai. Šarūnas Nakas laidoje „Modus“ yra sakęs, kad muzika neprivalo būti dinamiška – juk grožėdamiesi, pavyzdžiui, piliakalniu, monumentu arba pastato architektūra judėjimo nepasigendame. Manau, kad „Bolé LT“ yra talentingai parašytas kūrinys, tačiau jam reikia atsiduoti, leisti veikti. Turbūt nedaug žmonių yra linkę tiesiog būti su kūriniu, pajausti kiekvieną pulsaciją ir precizišką jo architektoniką, nelaukti, kol jis kur nors nuves. Tačiau tiems, kuriems toks santykis su muzika artimas, „Bolé LT“ klausymasis greičiausiai buvo įsimenama patirtis.
Kad R.Kabelio muzika yra paveiki nepriklausomai nuo to, ar klausytojui ji artima, buvo galima įsitikinti klausantis paskutinio koncerto metu skambėjusio kūrinio. Sunku kalbėti apie Suomijos kompozitorės Kaija Saariaho „Nymphéa reflection“ – „Bolé LT“ pasibaigus vis dar buvau šiame kūrinyje, jo laike, tekančiame visai kitaip, nei esame įpratę. Kompozicija „Nymphéa reflection“ taip ir liko kažkur tarp R.Kabelio sukurtos erdvės ir gana įprastos šiuolaikinės muzikos dabarties, nepajėgi į ją sugrąžinti.
Antras pirmadienio vakaro koncertas – britų pianisto Andrew Zolinsky rečitalis – tiek programa, tiek nuotaika labai skyrėsi nuo pirmojo.
A.Zolinsky pagrojo dvi minimalistines Meredith Monk pjeses – „Railroad (Travel song)“ ir „St Petersburg Waltz“. Skaidrios ir trapios, šios pjesės iš pažiūros nesudėtingomis priemonėmis sukūrė švelniai melancholišką nuotaiką.
Klausėmės ir D.Lango kūrinių, kurie šio koncerto kontekste skambėjo visai kitaip, nei Klaipėdos kamerinio orkestro atliekamas „Pierced“.
„This was written by hand“ – duoklė tiems laikams, kai kompozitorius muziką dar rašydavo pieštuku, o nekantraudamas kuo greičiau užrašyti paniūniuotas melodijas dažnai netgi pratrindavo ant pirštų pūsles. „This was written by hand“ D.Langas sukūrė norėdamas sužinoti, ar rašymas ranka padarė įtaką jo muzikai. Ar į šį klausimą kompozitoriui pavyko atsakyti, mes nežinome, tačiau kūrinys skambėjo spontaniškai ir lengvai.
„Spartan arcs“, „Wed, Diet coke“ ir „Beach“ iš ciklo „Memory pieces“ – pjesės, kurias D.Langas skyrė savo jaunystės draugams. Anot kompozitoriaus, labai skaudu, kai draugai serga, miršta, o prisiminimai apie juos palengva išblėsta. Matyt, šios trumpos, kiek nostalgiškos (bet jokiu būdu ne sentimentalios) pjesės kompozitoriui padėjo prisiminti brangius žmones ir papasakoti jų gyvenimo istorijas melodijomis, kurios nutrūksta staiga, bet skirtingais būdais, tarsi neužbaigtos.
A.Zolinsky rečitalio pabaigai puikiai tiko efektingas, akordų kaskadomis išmargintas olando Dideriko Wagenaaro 1989 metų kūrinys „La volta“, atskleidęs pianisto išoriškai nedomonstruojamas, bet akivaizdžiai puikias technines ir virtuozines galimybes.
Pirmadienis, paprastai reiškiantis ne visada laukiamą naujos darbo savaitės pradžią, festivalio „Gaida“ dėka baigėsi įsimintina muzikine patirtimi – kartais nepatogia, metančia iššūkį klausymosi įpročiams, tačiau neabejotinai juos praturtinančia.
Spalio 27 d. „Gaidos“ dėmesio centre – Ukrainos muzikai ir „globali Lietuva“. 19 val. Šiuolaikinio meno centre koncertą surengs unikalus kamerinis orkestras iš Kijevo „New Era Orchestra“. Įkurtas 2007 m. ir vadovaujamas ryškios menininkės, dirigentės Tatjanos Kaliničenko, „New Era Orchestra“ kiekvieną savo pasirodymą paverčia nepamirštamu įvykiu. Vilniuje NEO atliks intriguojančią skirtingų kartų autorių muzikos programą: ukrainiečių – garsiojo Valentino Silvestrovo ir Maximo Shalygino, iškiliųjų Europos kompozitorių – Iannio Xenakio ir Michaelo Nymano kūrinius bei dvi lietuvių – Jurgio Juozapaičio ir Tomo Kutavičiaus – premjeras.
21 val. „Lietuvos ansamblių tinklas“ ŠMC atliks programą, atspindinčią vieną iš festivalio temų „Global-LT“. Koncerte pristatomi aktyviai bei savitai kuriantys ir kitose pasaulio šalyse gyvenantys lietuvių kompozitoriai: Belgijoje gyvenantis ansamblio vadovas, „muzikine Šecherazada“ vadinamas Vykintas Baltakas, Prancūzijoje reziduojantys Albertas Navickas ir Justina Repečkaitė, Norvegijoje kuriantis Ignas Krunglevičius bei Kanadoje gyvenanti lietuvių kilmės kompozitorė Veronika Krausas – platus geografinis bei įvairių muzikos estetikų tinklas.
Spalio 28 d. 19 val. Šv.Kotrynos bažnyčioje – kamerinio choro „Jauna muzika“ koncertas, skambės Arvo Pärto opusai bei naujo J.Janulytės elektroakustinio kūrinio „Švytėjimas“ (eletronika – Michele Tadini, Antonello Raggi) premjera, skirta prieš 70 metų įvykusio pirmojo atominės bombos sprogdinimo aukų atminimui. Po koncerto rengiamas pokalbis su J.Janulyte.
