Tokie koncertai suteikia progų ne tik išgirsti pasaulines arba vietinės reikšmės premjeras, bet ir tokius kūrinius, kurių įrašų labai sunkiai rastum net ir interneto erdvėse. Neretai festivaliai – tai beveik vienintelė galimybė pasinerti į naujausios muzikos vandenis „čia ir dabar“.
I.
Įkurtas 2011 metais ir vadovaujamas kompozitoriaus Moon Yong Ha ansamblis „Mise-En“ pristatė programą, sukurtą pagal netolimos praeities TV laidų kanoną – su „reklaminiais“ (nuolat pasikartojančiais) Frederico Rzewskio kūrinių intarpais. Net keturi to vakaro programos kūriniai sukurti 2015 metais.
Programą atvėrė dinamiškas ir greitai besikeičiantis Sang Songo kūrinys „Quasi-Elegy“. Iš esmės tai – netriviali solfedžio pamoka su juvelyriniais smuiko ir kontraboso intarpais. Atonali fleitos įžanga – lyg slidinėjimas asfalto kalvomis. Balansuojanti ant disonanso ribos struktūra čia pat pereina į postromantinę styginių melodiją, kuri netrukus mutuoja į sinchroniškai traškančius girgždesius.
Riksmai, karkesiai, subtili melodija, akustinis nerimas. Atskiros frazės susijungia į nedrąsią gaidą, staigiai nutraukiamą strykų trenksmo. Muzika, auganti lyg žolė iš tylos.
Po kiekvieno „didelio“ kūrinio ansamblis atlieka F.Rzewskio „Spots“. Šį 1986-aisiais parašytą ciklą sudaro 13 vienos minutės trukmės pjesių. „Spot“ Nr. 1 – neįdomus ir neoriginalus, iš esmės tonalus repetityvinis kūrinys, primenantis „Kronos“ kvarteto Philipo Glasso standartų atlikimą.
Kitas „Spot“ nuskambėjo lyg M.Nymano garso takelio P.Greenway’aus filmams fragmentas. F.Rzewskio „Spots“ – lengvai suvalgomi ažūriniai sausainiai. Ansamblio atlikimas lengvas ir tikslus. Nors F.Rzewskio miniatiūrose pasitaiko įdomių formų ar net minčių, iš esmės – tai nuobodžiausio primityvaus amerikietiško minimalizmo reklama.
Tiesa, vieno „Spots“ metu šokinėjančio kamuoliuko absurdas primena, kad gyvenimas – nelabai rimtas dalykas. Šis kompozitoriaus sumanymas gali būti netiesioginė nuoroda į prieš trejetą dešimtmečių sukurtą grupės „The Residents“ „komercinį“ albumą su keturiasdešimčia 1 minutės trukmės pjesių.
Danielio Fishkino elektroakustiniame „Composing the Tinnitus Suites“ skamba specialiai sukurtas šios kompozicijos atlikimui instrumentas „Lady’s Harp“, įkūnijantis arfą, preparuotą fortepijoną ir analoginį sintezatorių. Dronai su sitaro atspalviu.
Ilgos nuelektrintos stygos sukuria didmiesčių ambientą, pažįstamą iš „Biosphere“, Eno (ypač jo „Lux“ variacijų) ir net kai kurių „Radiohead“ kūrinių. Pilko triukšmo upė. Transformatorinės pastotės dūzgesys po lietaus. Elektroakustinis ambientas, kuris lyg kraštovaizdis už traukinio lango – atsiveria ir tuoj pat dingsta.
Antroje programos dalyje atlikti kiti du F.Rzewskio kūriniai. „96“ – tai griežtas dvylikagarsės serijos kanonas. Keletas mirguliuojančių solo partijų susilieja į konstrukciškai sudėtingą, bet lengvą suvokimui melodiją. Lyg pažįstamo žmogaus perplėštas į gabaliukus ir paskui suklijuotas portretas. Labai subtilus atlikimas.
„Moonrise with Memories“ – elegantiško repetityvinio minimalizmo kūrinys, dinamika primenantis Ph.Glasso „Einstein on the Beach“ raštus. Linguojantis trombonas. Naratyvinis algoritmas, pasakojantis paprastą, bet intriguojančią istoriją.
Tie, kam nusibodo S.Reicho ir Ph.Glasso besikeičiantys greičiai ir slėgiai, atras F. Rzewskio paprastoje, bet viliojančioje muzikoje ramybės salą. Kažkas pastebėjo čia arkos struktūras ir pigmėjų tautosakos pėdsakus, bet mano galvoje teskamba „one-two-three-four... five-six... one-two-three...“ iš to paties Ph.Glasso „Knee Play 3“.
Puikus sinchroniškas ir detalus ansamblio atlikimas pristato šiuos F.Rzewskio kūrinus lyg švelnų takelį chromatinei kelionei – „road-music“. Grynai amerikietiška muzika, maitinama europietiškos klasikos versmių.
Trečią ansamblio programos dalį pradėjo Moon Young Ha „(in) stillness“ beveik premjera. Kažkur kameriniame akustiniame pragare sukasi aprūdiję krumpliaračiai. Fleitos ir obojaus mikrotoniniai švilpesiai ir dvelksmai. Atsargus garso masyvo dekonstravimas... Pagaliau muzikantams pavyksta instrumentais beveik neišgauti garsų. Tyla.
Ir pagaliau Pascalio Le Boeufo „Antithesis“, kūrinio premjera neseniai įvyko Niujorke. Fortepijono išgaunamas ritmas, perdengiamas ansamblio siautėjimo, – tai kažkas tarp D.Šostakovičiaus ir J.Zorno. Fortepijono korpusas, daužomas plaktuku, virsta didele perkusija – dinamiškas postindustrinis ritualas „free“ džiazo ritmu.
„Ensemble Mise-En“ – kas jie? Elegantiški chuliganai ar švelnūs teroristai? Spręsti klausytojui.
II.
Antras šio vakaro koncertas visiškai kitoks – „Crash“ ansamblis pristatė dinamišką šiuolaikinės muzikos atlikimo viziją.
Donnacha’os Dennehy „Streetwalker“, įkvėptas Matthew Barney’io „Cremaster 3“ ir miestų triukšmo energijos, yra vienas iš originaliausio ritmo kūrinių, kuriuos man teko girdėti. Šis laužytas, linguojantis lyg virvė kontrapunktinis ritmas – kompozicijos širdis, sukurtas boso ir fortepijono, o paskui plečiamas perkusijos.
Tamprus antidžiazinis, labai vientisas ir elegantiškas skambesys, primenantis dinamiškiausius S. Reicho kūrinius. Čia pat galima išgirsti nuorodas į ankstyvąjį rokenrolą ir struktūralistų darbus. Nuolatinis judėjimas, lyg eskalatoriaus, su chaotiškomis užuominomis. Yrančią konstrukciją vėl ir vėl suvienija atonalūs styginiai.
Originali ir mažai ką primenanti muzika. Garsui silpnėjant laikas keičia savo trajektoriją. Malonu išgirsti tokią muziką po F.Rzewskio švelnaus minimalizmo egzekucijų. Michaelo Gordono „Light is calling“ smuikui ir kompiuteriui raudonos šviesos apsuptyje: siūbuojantis sintezatorių ritmas palydi atonalaus atspalvio postromantinę smuiko melodiją. Elektroninės perkusijos pusiau žingsniai gilūs ir minkšti, lyg nukritusi lapija. Kompiuteris ir žmogus. Abu solistai atlieka dvi skirtingas temas unisonu, susiliejančias į vieną „kibernetinį“ kūrinį. Primena „gyvai sintezuojamus“ Gavino Bryarso opusus styginiams. Ši neaiški besiformuojanti melodija, lyg lašai ant stiklo, sukuria įmantrius ornamentus. Palaipsniui kompiuteris užvaldo kompozicijos struktūrą ir muzika nutyla.
Kitas ansamblio atliekamasM. Gordono kūrinys „Gene Takes a Drink“ prasideda kukliomis, „nedrąsiomis“ violončelės natomis, prie kurių kiti instrumentai prisijungia lyg repetityvinis fonas. Šis kūrinys – lyg iš S.Reicho „Muzikos 18 atlikėjams“ su tolstančiais ir artėjančiais aidais, pasodrintas paukščių temų iš O.Messiaeno sodų.
Skambesys plėtojamas romantine, naujojo roko linkme. Pripažinsiu, kad šis kūrinis yra vienas harmoningiausių ir maloniausių klausymuisi iš girdėtų pastaruoju metu.
S. Reicho „Double Sextet“, už kurį kompozitorius 2009 m. pelnę Pulitzerio muzikinę premiją, yra dinamiškas kūrinys su „skubančiu“ fortepijono ritmu, styginių ir pučiamųjų inkrustavimu. „Crach“ atlikimas meistriškas ir tikslus, kita vertus – aistringas ir tarsi improvizacinis. Girdime būdingą S.Reichui klavišinių ir metalofono dialogą.
„Dvigubas sekstetas“ – savotiška S.Reicho praeities kūrinių esencija. Įdomu, kad laikas šioje muzikoje yra ir greitas, dinamiškas, ir ištęstas. Būtent taip, dabar atrodo, skambėjo XX amžiaus pabaigos didmiesčio gaida: skirtingi traukiniai, autobusai, erdvėlaiviai... Gana nuspėjamas, malonus pasiklausyti kūrinys. Nebestebinantis, kaip kad būdavo klausantis jo 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių kompozicijų.
Paskutinio programos kūrinio – „Crash“ ansamblio10-mečiui sukurto Terry Riley „Giant-Hairy Nude-Warriors Racing Down the Slopes of Battle“ – atlikimui scenoje susibūrė visi ansamblio nariai. Šiame kūrinyje kompozitorius tęsia savo 1980-ųjų kamerinio simfonizmo tradicijas. Nors labai ryški ir orientalistinė jo muzikos kryptis.
Europietiškajame T.Riley muzikos masyve žybteli ir žydų tradicijų elementai. Džiazuojantis tango ritmas persipina su persiškomis elektrinės gitaros temomis. Įdomus pasiklausyti, kontrastingas kūrinys. Artimųjų Rytų smuikų atspalviai, vagneriškas trombonas ir t. t. – geras šiuolaikinio „fusion“ pavyzdys. Auganti beveik psichodelinė kūrinio įtampa.
Sprendžiant iš paskutinių T.Riley koncertų ir įrašų, nepaisant Ph.Glasso aktyvumo ar S.Reicho nuopelnų, kompozitorius lieka aktyviausias ir įdomiausias iš senosios minimalistų kartos. Simfoninei muzikai būdinga griežta tvarka ir „free“ džiazo chaotiškumas susilieja į įspūdingą garsinę audrą. Mūsų epochos psichodelinis ritmas. Džiazas, Persija, Holivudas, rokas ir hiphopas, europietiškasis simfonizmas. Matyt, toks ir turi būti programinis psichodelinio postminimalizmo simfoninis „blokbasteris“.
-----------------------------------------------
Spalio 27 d. „Gaidos“ dėmesio centre – Ukrainos muzikai ir „globali Lietuva“.
19 val. Šiuolaikinio meno centre koncertą surengs unikalus kamerinis orkestras iš Kijevo „New Era Orchestra“. Įkurtas 2007 m. ir vadovaujamas ryškios menininkės, dirigentės Tatianos Kaliničenko, „New Era Orchestra“ kiekvieną savo pasirodymą paverčia nepamirštamu įvykiu. Vilniuje NEO atliks intriguojančią skirtingų kartų autorių muzikos programą: ukrainiečių – garsiojo Valentino Silvestrovo ir Maximo Shalygino, iškiliųjų Europos kompozitorių – Iannio Xenakio ir Michaelo Nymano kūrinius bei dvi lietuvių – Jurgio Juozapaičio ir Tomo Kutavičiaus – premjeras.
21 val. „Lietuvos ansamblių tinklas“ ŠMC atliks programą, atspindinčią vieną iš festivalio temų „Global-LT“. Koncerte pristatomi aktyviai bei savitai kuriantys ir kitose pasaulio šalyse gyvenantys lietuvių kompozitoriai: Belgijoje gyvenantis ansamblio vadovas, „muzikine Šecherazada“ vadinamas Vykintas Baltakas, Prancūzijoje reziduojantys Albertas Navickas ir Justina Repečkaitė, Norvegijoje kuriantis Ignas Krunglevičius bei Kanadoje gyvenanti lietuvių kilmės kompozitorė Veronika Krausas – platus geografinis bei įvairių muzikos estetikų tinklas
