„New Era Orchetra“
Koncertą pradėjo įspūdingas kūrinys, sukurtas Iannio Xenakio – milžino, kurio muzika po jo mirties neatliekama taip dažnai, kaip turėtų būti. „Voile“ – ryškios vidinės kaitos kūrinys, kur griežti muzikiniai gestai derinami su melodine akrobatika, ką orkestras ir dirigentė atlikto pasigėrėtinai.
Instrumentininkų grupių sąveikos išgautos kone visiškai be pastangų. Dirigentė Tatjana Kaliničenko akylai ir sklandžiai vedė orkestrą, jos santūrūs mostai tik didino orkestro griežimo intensyvumą. Vienintelis dalykas, kurį galėčiau prikišti atlikimui, tai per didelis susitelkimas į techniškąją kūrinio pusę. Taip, I.Xenakis buvo muzikos architektas, proporcijas, formalius santykius pavertęs esmine savo kūrybos savybe, tačiau jo kūriniai vis dėlto turi ir poetikos grožio, kuris daugelio pasaulio atlikėjų yra pražiūrimas.
Tomo Kutavičiaus „Mano sergantis langas“ – ryškus ir emocingas kūrinys. Pasakalijos tipo pradžia su harmonijų svyravimais buvo iš tiesų kerinti ir puikiai perteikta orkestro. Kūrinio harmonija konsonansiška, bet neišrišta, vis vedanti tolyn. Orkekstro puikiai išryškintos kontrastingos ritminės sekcijos. Ypač nuostabu, kad T.Kutavičius nėra savo tėvo šešėlyje. Naujajame kūrinyje esama Broniaus aidų, bet nedideli blyksniai neišvengiami, o galiausiai, kaip C.P.E.Bachas, T.Kutavičius yra visapusiškas kompozitorius, iš kurio galima tikėtis dar daug puikios muzikos.
Valentino Silvestrovo „Epitaph“ nuostabus – daugiau nieko nereikia sakyti apie šį kūrinį. Kiekvieną natą ir detalę orkestras atliko nepaprastai atidžiai, o fortepijono – ne klavesino – kaip solo instrumento pasirinkimas, ypač skambinant Romanui Repkai, suteikė kūriniui turtingesnių spalvų ir didesnio dinaminio spektro.
Kita tą vakarą nuskambėjusi pasaulinė premjera buvo Jurgio Juozapaičio koncertas altui ir styginiams „Viola vs. Violence“. Šiuo kompozitoriumi žaviuosi jau seniai. Kūrinys man pasirodė kaip įdomus bandymas mesti iššūkį koncerto žanro tradicijoms. Solistas Jurgis Juozapaitis (ne kompozitorius) griebė jautį už ragų su dideliu meistriškumu ir įgūdžiais. Bet pats opusas man nepasirodė itin paveikus. Ramesni, giedresni epizodai buvo nuostabūs, tačiau dramatiški muzikos gestai atsidavė šiek tiek pasenusiais harmoniniais „konfliktais“, kuriuos girdime nuo pat ankstyvųjų Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinių.
Maksimo Šalygino „Lullaby“ – labai švelnus kūrinys, lėta įžanga, kurią pradėjo altas ir kontrabosas, pagriežta meistriškai. Orkestro išgaunama kiekviena nata buvo išpuoselėta, pateikta su meile, o kūrinio kulminacija tiesiog kerinti. Koncerto kontekste šis kūrinys atsidūrė V.Silvestrovo „Epitafijos“ šešėlyje, tačiau tai nepaveikė muzikos kokybės.
Galiausiai „New Era Orchestra“ pagriežė Michaelo Nymano koncertą klavesinui ir orkestrui. M.Nymanas yra figūra, kurios, jei esate augęs Britanijoje, neišvengsite. Man jis visuomet atrodė šiek tiek paviršutiniškas; tarp jo geriausių kūrinių – garso takelis Peterio Greenaway filmui „The Draughtman’s Contract“, kuriame neoborako stilizacija skamba meistriškai. Koncerte atliktas klavesinui ir styginiams, deja, neprilygsta šiai elegancijos viršūnei. Kūrinys gerai struktūruotas ir leidžia parodyti klavesinininko miestriškumą – R.Repka skambino su regimu lengvumu ir pasigėrėtinu takumu. Bet labiausiai prikiščiau šiam M.Nymano koncertui, kad jis per daug „skolingas“ anglų kompozitoriui Michaelui Tippettui: skambant kai kuriems epizodams netgi jaučiausi klausydamasis jo koncerto dvigubam styginių orkestrui. Manau, koncertas klavesinui būtų buvęs gerokai įtaigesnis, jei jame būtų daugiau M.Nymano nei M.Tippeto.
Orkestras susidorojo su visa programa nepaprastai gerai, ypač turint minty didelę programos kūrinių įvairovę – nuo I.Xenakio iki M.Nymano, toks lyg balansavimas tarp sūrio ir kreidos (angliška idioma. – Red.). Man nebylūs orkestro herojai buvo violončelininkai – tikri virtuozai. T.Kaliničenko – labai meistriška dirigentė, nuoširdžiai tikiuosi artimiausioje ateityje dar ne kartą išvysti ją ir visą „New Era Orchestra“.
„Lietuvos ansamblių tinklas“
Jau senokai seku „Lietuvos ansamblių tinklo“ veiklą, tad su dideliu malonumu pasinaudojau proga išgirsti juos gyvai „Gaidoje“. Koncerto programą sudarė svetur gyvenančių Lietuvos kompozitorių kūriniai. Koncertas pradėtas itin tvirtu žingsniu – nepaprastai talentingos kompozitorės Justinos Repečkaitės muzika. Pirmasis nuskambėjęs kūrinys buvo jos „Gobelenas“ („Tapisserie“), sukurtas ansambliui „Court-Circuit“ ir pirmą kartą jo atliktas. Kūrinyje itin svarbi fortepijono partija, šis instrumentas yra tarsi rėmai, ant kurio laikosi audinys. Deja, pianistė nesugebėjo susidoroti su šio kūrinio reikalavimais, fortepijono partija neskambėjo taip, kaip turėtų šiame kūrinyje. Didžiausias pliusas jaunai kompozitorei, kad jos opusas vis dėlto nuskambėjo įtikinamai, net ir netobulai atliktas. Išliko grakštumas, kuris paliudijo didelį muzikinį kompozitorės talentą.
Kitas kūrinys buvo Alberto Navicko „accidental“ („Atsitiktinis“) – intriguojantis opusas smuikui, fortepijonui, elektronikai ir vaizdo projekcijoms. Paprastai esu labai skeptiškas tokio tipo tarpdisciplininiam menui, nes perdėm dažnai ekstramuzikiniai dalykai savaime traktuojami kaip naujovės, kurios netrukus pasirodo esančios seklios. A.Navickas išmetė mano ciniškumą pro langą. Sąveika tarp gyvų atlikėjų, elektronikos ir vaizdo projekcijų buvo nuostabi. Talentingas sumanymas visu ryškumu išėjo į šviesą, kai visi „balsai“ pradėjo komunikuoti tarpusavyje. Tai buvo man džiugi galimybė išvysti vaizdo projekciją kaip kontrapunktinį balsą, sąveikaujantį su elektroniniais garsais ir gyvu ansambliu. Viliuosi ateity išgirsti daugiau A.Navicko kūrinių.
Toliau skambėjo Vykinto Baltako „Redditio 2“ pučiamųjų kvintetui. Kaip ir dauguma V.Baltako kūrinių, čia vyksta įdomus introspekcijos ir savinuorodų procesas. Kūrinys radosi iš „Redditio“, tačiau jokiu būdu nėra tik jo aranžuotė ansambliui. Tai labiau idėjos tyrinėjimas ir plėtotė. Pučiamųjų kvintetas šiuolaikinių kūrinių rašymui yra „košmariškas“ ansamblis, bet V.Baltakas puikiai išryškino eklektrinės instrumentuotės privalumus. Kūrinį nuostabiai atliko Šv.Kristoforo purčiamųjų kvintetas, manau, kad V.Baltako kūrinys galėtų papildyti jų įprastai atliekamą repertuarą.
J.Repečkaitės „Rapid Eye Movements“ („Greitas akių judėjimas“) – tai nuoroda į giliausią miego fazę, kai žmogaus raumenys yra paralyžiaus būsenos, išskyrus akis ir kvėpavimo sistemą. Ramybės ir greito judėjimo priešpastatymas kompozitorės perteiktas meistriškai. Neįprasta sudėtis – altinė fleita, valtorna, smuikas ir violončelė – panaudota taip įtikinamai, jog imi stebėtis, kodėl ši sudėtis nenaudojama ir kitų kompozitorių. Kūrinio akcentai suformuojami poliritmiškai traktuojant ansamblį, kas sukuria ramaus paviršiaus, po kuriuo vyksta kažin koks judėjimas, pojūtį. Vertas dėmesio kūrinys, nepaisant kelių netikslių valtornos natų, ansamblio atliktas labai gerai.
Pirmasis didelis Igno Krunglevičiaus kūrinys ansambliui „Gradientai“ skirtas skaitovams, vaizdo projekcijai ir ansambliui. Skaitovai taria tik fonetinius garsus, kurie sinchronizuojami su projekcijoje rašomais žodžiais. Taip randasi beveik beketiškas dialogas tarp dviejų abstrakčių personažų, apie kuriuos kūriniui plėtojantis sužinome vis daugiau. Problemiška pasirodė instrumentacija, muzika tarsi neatitinka konteksto: man pasirodė, kad būtų buvę veiksmingiau turėti vieną ar du instrumentus, sąveikaujančius su skaitovais neapibrėžtoje tamsioje erdvės tušrumoje, užuot angažavus vienuolika nepakankamai išnaudojamų atlikėjų.
Priešpaskutinį kūrinį – V.Baltako „Redditio“ – iš įrašų žinojau jau keletą metų ir pagaliau išgirdau jį gyvai. Ansamblio išdėstymas erdvėje bei instrumentų grupių sąveikos leido išlaikyti kūrinio paveikumą ir įtampą net ilgų pauzių metu. Atlikdamas V.Baltako „Reditio“ ansamblis atsiskleidė bene geriausiai tą vakarą.
Paskutinis programos kūrinys – Austrijoje gimusios ir lietuviškų šaknų turinčios kompozitorės Veronikos Krausas „analemma“. Tai visiško atoslūgio muzika. Pradinis žemų ansamblio instrumentų išgaunamas šlamesys veikė beveik hipnotiškai, tačiau kūrinys darė įspūdį „pusiau iškepusio“. Nors ir būta įdomių momentų, deja, labai greitai dėmesys atbuko.
„Lietuvos ansamblių tinklas“ pademonstravo aukšto lygio atlikimo meną. Nors keletas slystelėjimų šiek tiek nublukino tobulą įvaizdį, nuoširdžiai tikiuosi išgirsti šiuos atlikėjus dar ne kartą.
Spalio 28 d. 19 val. Šv.Kotrynos bažnyčioje – kamerinio choro „Jauna muzika“ koncertas, skambės Arvo Pärto opusai bei naujo Justės Janulytės elektroakustinio kūrinio „Švytėjimas“ (eletronika – Michele Tadini, Antonello Raggi) premjera, skirta prieš 70 metų įvykusio pirmojo atominės bombos sprogdinimo aukų atminimui. Po koncerto rengiamas pokalbis su J.Janulyte.
Spalio 29 d. 19 val. Vilniaus Kongresų rūmuose – vienintelis legendinio kolektyvo „London Sinfonietta“ koncertas Lietuvoje. „Jei būčiau britų vyriausybė, paskelbčiau Londono simfonijetę nacionaline vertybe. Tegu dar ilgai jie atlieka naująją muziką!“ – linki legendinis JAV kompozitorius Steve’as Reichas. Ne veltui orkestras „London Sinfonietta“ šiandien laikomas bene geriausiu šio kultinio autoriaus muzikos atlikėju. Programoje bus ir vienas naujausių S.Reicho kūrinių, inspiruotas roko grupės „Radiohead“ muzikos. Koncerte taip pat skambės garsiojo M.Nymano ir keletas įdomiausių naujosios kartos britų kompozitorių kūriniai.
